Akivaizdu, kad vienam stipriausių Lietuvos Enduro motociklininkų pritrūko laimės ir patirties važiuoti dykuma. Juk Kalvarijos trasos smėlynų ir pelkynų nepalyginsi su Jungtinių Arabų Emyratų dykuma.
„Tai vienas sunkiausių etapų per visą sezoną. 85 proc. greičio ruožų sudaro vien smėlis ir kopos, o tik 15 proc. – greitos sekcijos ir kietas gruntas. Tai labai apsunkino pasirodymą. Tiek technine prasme, tiek fizine“, – dalijasi įspūdžiais žaizdas išsigydęs Nerimantas.
Pukiai pradėjęs trečią greičio ruožą, kai iki finišo buvo likę nedaug, Nerimantas jo nepabaigė.
„Ne visada viskas pagal planą... 180 km kritau ir nebegalėjau tęsti varžybų. Per visą ralį vienas kritimas ir tas pats va toks. Matyt ėjosi per gerai. Medikų diagnozė: nieko rimto, tik visas kūnas nutrankytas, prakirsta lūpą ir kažkokia kremzlė prie šonkaulių sutrenkta. Gyvensiu, bet labai labai gaila, kad taip nutiko“, – po kritimo kalbėjo Nerimantas Jucius.
Nerimantas prisimena, kad kritimo metu greitis siekė 80-100 km/val., gruntas toje vietoje labai kietas. Todėl kai kurios kūno dalys tieisog tarsi nutarkuotos švitriniu popierium (tokių nuotraukų, deja, publikuoti negalime).
„Neslėpsiu, kad, vykdamas į Abu Dabį, neturėjau jokios patirties tikroje dykumoje bei kopose. Man tai pirmas kartas ir pirmas prisilietimas.
Tikėjausi, kad bus sunkiau. Nuo pirmos dienos bei pirmųjų kilometrų pajutau, kad kopose jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Mėgavausi kiekvienu greičio ruožo kilometru. Na, išskyrus gal tas vietas, kuriose vyrauja vien labai greitos tiesiosios ir vadinamieji išdžiuvę dykumos ežerai“, – tęsė Nerimantas.
Nuo pirmos dienos palaikė tempą, tačiau pavojingai griuvo
Jau nuo pirmojo greičio ruožo Nerimantas pradėjo demonstruoti puikų greitį – lipo ant kulnų net Dakaro laimėtojui Ricky Brabecui.
„Turėjau vienintelį tikslą – finišuoti... Tačiau kaip lenktyninkui man nepavyko savęs sulaikyti. Negalėjau negerbti kitų varžovų ir tik apsimesti, jog moku vos vilktis iš paskos ir nesivaržyti dėl podiumo. Todėl atsukau rankeną.
Todėl, finišuodamas trečiajame GR ketvirtos dienos pradžioje buvau užkopęs į bendros įskaitos 5 vietą.
Pradėjęs greičio ruožą, laikiausi savo komfortiško tempo. Įveikinėjau kilometrus vieną po kito. Tačiau 178 km, važiuodamas išdžiuvusiu ežeru per kurį ėjo skersai keliukas (kuris nebuvo pažymėtas kelio knygoje ar nurodytas kaip pavojingas) gana smarkiai kritau. Atsistojęs pamačiau, kad motociklas gerokai apgadintas. Ir pats jaučiuosi nekaip.
Nepaisydamas to, pabandžiau važiuoti toliau. Bet dar po kilometro pamačiau priekyje labai stačias kopas. Tokios būklė ir su apgadintu motociklu jų nebūčiau įveikęs. Todėl teko kviesti pagalbą ir baigti varžybas anksčiau laiko“, – atviravo Nerimantas.
Kūnas skauda, o širdis šypsosi
Apmaudu, kad nepavyko kirsti finišo linijos – trūko nedaug, kad Nerimanto debiutas kopose ir dykumoje būtų labai sėkmingas. Tačiau pirmą kartą tokio lygio varžybose prisimins visą gyvenimą.
„Pavyko įrodyti sau, kad galiu būti toks pat greitas ar net dar greitesnis, kaip Dakaro legendos. Žinoma, trūksta patirties tokiose varžybose ir tikrai nesitikėjau, kad jau pirmajame savo pasaulio čempionato starte pasieksiu tokių rezultatų. Išsilaižysiu žaizdas ir planuosiu kitus startus“, – nenuleido nosies Nerimantas Jucius.