Rimčiau nusiteikę ralistai dar išvažiuoja palenktyniauti su latviais ir estais, kiti tarp ralių bando sėkmę žiedo trasoje, tačiau daugiau ar mažiau laisvo nuo ralio laiko lieka visiems. Įpusėjus ralio sezonui ėmėmės tyrimo – kuo gi užsiima ralio lenktynininkai, kai nespaudžia akceleratoriaus pedalo ir neskaito stenogramos.
Butvilo aistra – jėgos aitvarai
Kaip ir buvo galima tikėtis, Dominykas Butvilas – azartiškas ne tik ralio trasoje. Nusitaikęs į LARČ auksą lenktynininkas sako kasmet nekantriai laukiantis vasaros tam, kad ir vėl atsistotų ant jėgos aitvaro lentos. „Kai pirmą kartą išbandžiau kaitavimą, juo užsiimantys įspėjo būti atsargiam – jėgos aitvarai įtraukia taip, kad žmonės meta visus kitus sportus ir visą savo laiką skiria tam, kad išmoktų iššokti į 6–8 m aukštį, – pasakoja D. Butvilas. – Nors jėgos aitvarai ir nenukonkuravo ralio, bet jau ketverius metus be jų negaliu gyventi. Kol kas iššoku tik į 2–3 m aukštį, tad dar yra ko siekti. Reikia mokėti ne tik pažaboti vėją aitvaru, bet ir gerai valdyti lentą, nes kaskart susiduri su nauju iššūkiu.“
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Dominykas Butvilas mėgsta jėgos aitvarų sportą |
Daug metų žaidęs lauko tenisą, žiemą nesiskiriantis su lygumų slidėmis ir snieglente, mėgstantis varžytis žaidimo forma D. Butvilas kategoriškas tik dėl vieno: „Niekada neužsiimčiau medžiokle. Nesuprantu, kaip galima užmušti kitą gyvą padarą, gal dėl to net ir žvejyba man svetima. O ir bokso ringe ar imtynių aikštelėje savęs neįsivaizduoju.“
Be ralio ir kitų sportų, įspūdžių D. Butvilas pasisemia ir keliaudamas. „Labai mėgstu keliauti. Įspūdingiausia mano kelionė – į Nepalą. Juokingiausia, kad iš visos kelionės geriausiai prisimenu maudynes su drambliu: įsivaizduokit, koks jausmas, kai kelias tonas sveriantis dramblys, aukštesnis už Arvydą Sabonį, upėje griūna ant šono, o tu tuo metu visokiais būdais bandai išsilaikyti ant jo nugaros!” – įspūdžiais dalijosi D. Butvilas.
Kalnų slidinėjimas patinka daugeliui
Kelionėms didelę dalį savo laisvalaikio skiria ir Žilvinas Juršys. Tik jo kelionių tikslas dažniausiai yra svečiose šalyse vykstančios automobilių lenktynės. „Norisi būti kuo arčiau automobilių sporto net ir tada, kai pats nedalyvauju varžybose. Automobilių sportas – mano kraujyje. Ypač mėgstu stebėti WRC etapus“, – pasakojo sportininkas.
Paklaustas, kuo neužsiimtų laisvu laiku, Ž. Juršys juokavo: „Nerašyčiau knygos. Bet neatsisakau vakarais po darbo pasivažinėti dviračiu, vasarą mėgstu pralėkti vandens motociklu, o kiekvieną žiemą stengiuosi bent savaitę praleisti slidinėdamas kalnuose – tai ne tik greičio pojūtis, bet ir visuomet itin gražūs vaizdai.“
Užkietėjusių slidininkų tarp ralio lenktynininkų – ne vienas. Nuo vaikystės slidinėja Vytautas Švedas ir Joana Survilaitė, daugiau nei 10 metų kalnų slidėms neabejingas yra ir Giedrius Notkus.
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Giedrius Notkus mėgsta kalnų slidinėjimą |
„Kalnuose save atsimenu nuo tada, kai buvau kokių 10-ies. Keisčiausia tai, kad niekas, išskyrus mane, šeimoje neslidinėjo. Man slidinėjimas labai panašus į ralį – didelis greitis, daug adrenalino, būtina savikontrolė ir žaibiškas situacijos įvertinimas. Slidinėdamas kaskart patiri daug nuotykių, ypač jei tenka leistis kalnu už trasos ribų, bet nusiimti slides ir leistis žemyn dar neteko“, – pasakojo V. Švedas.
Daugkartinis Lietuvos ralio čempionas, kartą jau išmėginęs šuolio parašiutu skonį, artimiausiu metu planuoja jį pakartoti vėl. Ramiai leisti laiką, kaip ir daugumai sportininkų, V. Švedui ne prie širdies: „Mėgstu kalnų dviračius ir visas vandens sporto šakas – nuo plaukimo ir šuolių į vandenį iki vandens slidžių ar motociklo. Mezgančio ar neriančio vašeliu manęs nepamatysite!”
Žiūrovus šou elementais ralio trasose nustebinantis G. Notkus linksmų nuotykių yra patyręs ir slidinėdamas: „Kartą leisdamasis slidėmis nuo kalno užkliuvau už kurmiarausio – pusę kelio teko įveikti veidu braukiant per sniegą. Kitą rytą darbe nebuvo labai lengva įtikinti kolegas, kad išvakarėse slidinėjau“, – juokėsi lenktynininkas.
G. Notkus pritaria V. Švedo nuomonei, kad ralis ir kalnų slidinėjimas turi panašumų, tačiau laiko kitiems užsiėmimams nei ralis jis sako turintis mažai. „Ralis užima didelę dalį mano gyvenimo, neužmirštu ir kitų automobilių sporto šakų – žiemą dalyvauju treko, vasarą – slalomo varžybose, – pasakoja G. Notkus. – Esant galimybėms, rytais bėgioju, mėgstu plaukioti, paspardyti ar pamėtyti kamuolį. Nuobodžiausias užsiėmimas man atrodo svarmenų kilnojimas sporto salėje – mažai veiksmo ir jokio azarto.“
Bėgimas – nauja vienintelės lietuvaitės už ralio automobilio vairo aistra. Gerokai seniau slidinėjanti nei ralyje lenktyniaujanti J. Survilaitė kasmet kalnuose praleidžia ne vieną savaitę. Tačiau šį pavasarį pradėjusi bėgioti sportininkė sako: „Bėgimas man patinka ne tik kaip fiziškai aktyvus užsiėmimas, bėgant gerai išvėdini smegenis, pasikrauni energijos. Dalyvauti maratone nesirengiu, bet išbandyti vis naujas sporto šakas neatsisakau – nesenai atradau ir Muay-Thai treniruotes. Turbūt vienintelis sportas, kuris visai netraukia, – šachmatai. Niekaip nenusėdėčiau vienoj vietoj tiek laiko, ir kur adrenalinas?“
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Joana Survilaitė mėgsta krosą |
Kuo daugiau adrenalino – tuo geriau
Adrenalino norisi ir Ramūnui Čapkauskui. „Nesuprantu nieko neveikimo. Kas čia per užsiėmimas – sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką? Mėgstu greitį ir techniką, po ralio man įdomiausi – sportiniai motociklai. Šokdamas nuo tramplino ar važiuodamas ant vieno rato gaunu daug gerų įspūdžių. Esu išbandęs akrobatinį lėktuvą, net svarstau apie lėktuvo piloto licenciją, kalbėjo nuo vaikystės į lenktynių pasaulį pasinėręs R. Čapkauskas. – Aktyvus laisvalaikis suteikia ne tik adrenalino, po kiek laiko, kai prisimeni patirtus nuotykius, pavyzdžiui, kaip su Tomu Šipkausku po pirties nuogi sėdom ant motociklų kaime ratą apsukti, vėl apima geros emocijos.“
Dainius Matijošaitis savo pomėgį įvardijo konkrečiai: „Laikas nuo laiko išlipu iš lėktuvo 4 km aukštyje.“ Parašiutizmu užsikrėtusio lenktynininko sąskaitoje – jau 66 atlikti šuoliai ir tikslas šį skaičių dar šiemet padidinti iki 100. „Tikiuosi jau liepą, kai pertraukos tarp ralių didesnės, sulaukti torto į veidą – toks tradicinis 100-ąjį šuolį atlikusio parašiutininko pasveikinimas. Noriu be apribojimų šokinėti parašiutu kitose šalyse, o tam reikalinga aukštesnės kategorijos licencija. Kad negalvotumėt, jog 100 šuolių – labai daug, pasakysiu – šokinėjantys su manimi jau atliko ir po kelis tūkstančius, tad kol kas save parašiutizme laikau „pradinuku“. Kaip ir ralyje, čia reikia daug treniruotis, savaime niekas neįvyksta“, – kalbėjo D. Matijošaitis.
D. Matijošaičiui įdomūs visi aktyvūs užsiėmimai, pradedant keturračiais ir krosiniais motociklais, tačiau viskuo užsiimti stabdo laiko trūkumas. „Kaip pradėjau intensyviau dalyvauti ralio varžybose, krosinio motociklo nuo rudens iš garažo nebuvau ištraukęs. Pristabdo ir tai, kad visai nenorėčiau baigti ralio sezono viduryje dėl kokios sulaužytos rankos ar kojos, kas yra lengvai įmanoma važiuojant krosiniu motociklu. O šiaip, kuo ekstremaliau – tuo įdomiau!“ – įsitikinęs D. Matijošaitis.
 |
| asmeninio archyvo nuotr./Audrius Šošas skraido Venesueloje |
Egzotika ir ekstremalios situacijos traukia ne tik ralio pilotus, bet ir šturmanus. Kasmet bent kelis sykius išsiruošiantis į tolimus kraštus Audrius Šošas kaskart renkasi vis atokesnę ir labiau nuo civilizacijos nutolusią vietą.
„Kelionės yra mano didžiausias hobis, visas jas sieja laukinė gamta. Keliaudamas laikausi kuo toliau nuo miestų ir renkuosi tokias vietas, kur kartais sutinki vos kelis vietinius gyventojus. Tarp įdomiausių – Borneo džiunglės ir gyvenimas vietinių indėnų kaime, kelionė į Andų kalnus Peru, Amazonės džiunglės Brazilijoje, – pasakojo A. Šošas. – Praėjusią vasarą keliaujant po Pietų Afrikos Respubliką (PAR), Svazilendą ir Lesotą visas 4 500 km maršrutas driekėsi tik nacionaliniais parkais, neužsukau nė į vieną miestą, o sieną tarp PAR ir Lesoto teko įveikti pėsčiomis per kalnus. Kelionėse ne miestai ir komfortas, o nauji potyriai man yra svarbiausi. Nakvoji iš karvių mėšlo sulipdytoje trobelėje be elektros ir suvoki, kad visa tai tik todėl, kad gyvatės ir skorpionai nuo to kvapo toliau laikosi.“
Keliaudamas A. Šošas nevengia ir adrenalino suteikiančių užsiėmimų – nardo, išbando vietines automobilių sporto trasas ar skraidymą, tačiau yra įsitikinęs: „Kartais visai gerai atitrūkti ir nuo tempo, tiesiog paskaityti knygą, bet vienas būti nemėgstu ir nemoku.“
