„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Africa Eco Race“: afrikietiška Dakaro versija tebėra gyva

Tuo metu kai Pietų Amerikoje gazavo Dakaro ralis arba tiksliau – „Odisėja“ („Odyssey“), Afrikos žemyne vyko „Africa Eco Race” (AER). Dvi savaites trunkančiame 6 000 km ralyje, vykusiame Maroke, Mauritanijoje ir Senegale, dalyvavo ir ekipažas iš Lietuvos. Gintaras Petrus ir Agnė Bilotaitė finišavo 26-i bendroje automobilių klasės įskaitoje. Tačiau šį kartą ne apie juos.
„Africa Eco Race”, Alessio Corradini
„Africa Eco Race”, Alessio Corradini

Dažniausiai apie varžybas žinome iš lenktynininkų pozicijos – apie juos rašoma, sukami vaizdo reportažai, kuriamos legendos. Tačiau mane dažniausiai domina kiti ralio dalyviai – tie, kurie važiuoja eilės pabaigoje, techninis personalas, organizatoriai, žiniasklaidos atstovai. Šį kartą kalbinu šių lenktynių fotografą italą Alessio Corradini.

– Šis ralis buvo jau devintasis. Kodėl jis prasidėjo? Turbūt dėl poreikio užpildyti atsiradusią nišą – iškeliavusį „Odisėjos“ (Dakaro) maratoną? Netgi abiejų ralių datos sutampa…

– Prieš devynerius metus Dakaro ralis buvo atšauktas – jį organizuojanti Prancūzijos kompanija ASO („Amaury Sport Organisation“) teigė, kad priežastis buvo terorizmas (ir saugumas). Bet tai nebuvo visiška tiesa. Jie išvyko į Pietų Ameriką dėl naujos rinkos ir poreikio sukurti naują susidomėjimą. Jiems pavyko: Dakaras tapo tokiu dideliu reiškiniu, kokiu iki šiol nebuvo. Tačiau kai kurie buvę organizatoriai jautė nostalgiją ir iš karto pradėjo kurti naują senojo Dakaro versiją. Žinoma, jie negali naudoti originalaus pavadinimo dėl autorinių teisių.

– Kodėl jis vadinamas „Eco“?

– Už šio priešdėlio slypi kažkoks ekologinis projektas, bet iš tiesų jis nepateisina vardo. Manyčiau, ralis turėtų vadintis tiesiog „Africa Race“.

– Esate minėjęs, kad šios lenktynės yra antros brangiausios po „Odisėjos“. Bet ar jos yra ir antros sunkiausios pasaulyje?

– Kiekvienais metais klausiu dalyvių – mėgėjų ir profesionalų – kurie dalyvavo abiejuose raliuose, kuris yra sunkesnis. Iš tiesų, jie tokie yra abu. Afrikoje susiduriama su tikra, sudėtinga navigacija, Pietų Amerikoje – su nesąmoningais ilgais „pravažiavimais“ tarp specialiųjų ruožų, kurių visi nekenčia. Tad AER ralis yra tiek pat profesionalus ir sudėtingas kaip „Odisėja“ Pietų Amerikoje. Tiesiog ne toks populiarus.

– Ir dalyvių skaičius dar nėra toks ženklus.

– Bet jis auga, metai po metų vis daugėja dalyvių. Šiais metais startavo 36 motociklai, apie 40 automobilių ir 8 sunkvežimiai. Savaime suprantama, ne visi iš jų finišavo.

– Tarp klasių yra ir „Malle Moto“ kategorija, kurioje dalyvaujama be jokių mechanikų. Šiais metais čia dalyvavo ir vienintelė moteris – prancūzė Julie Vanneken. Kaip jai sekėsi?

– Ši kategorija šiame ralyje yra pati sunkiausia. Tai taip pat yra pats autentiškiausias būdas įveikti lenktynes. Žaviuosi tokiais važiuotojais ir kai dalyvauju pats – tai tokiu pačiu principu.

Julie dar nėra labai stipri važiuotoja, bet ji niekada nepasidavė ir ralio pabaigoje matėsi didelė pažanga. Esu tikras, kad kitais metais ji galės kovoti dėl gerų rezultatų.

– Šių metų „Africa Eco Race“ lenktynėse „išdygo“ 18-mečio ralio dalyvio Gev Sella iš Izraelio fenomenas: vaikinas tapo pačiu jauniausiu tokio tipo ralių dalyviu, laimėjusių motociklų kategorijoje.

– Mes gyvename keistais raliams laikais. Dauguma dalyvių yra sulaukę daugiau negu 50 metų: tokios lenktynės yra brangu (tarkime, dalyvavimas AER vienam žmogui kainuoja virš 7000 eurų). Kita vertus, kartais koks nors jaunas vaikinas prisijungia prie žaidimo ir gali laimėti sąlygiškai lengvai. Jaunimas neturi baimės, jie rizikuoja – ir nors tai nėra gerai, tai kartais „atsiperka“. Gev Sella yra geras važiuotojas, aš linkiu jam ilgos karjeros. Ir nors jis yra jaunas, važiavo pakankamai greitai ir saugiai.

– Sakote, kad pinigai yra pagrindinis faktorius, lemiantis vyresnio amžiaus dalyvių gausą. O kaip dėl gyvenimiškos patirties, t. y. psichologinės ištvermės? Nejaugi kūno tvirtumas, būdingas jaunimui, yra pakankamas?

– Jeigu esi vidutinis/geras važiuotojas ir nelenktyniauji dėl pergalės, gali baigti bet kurį ralį. Pavyzdžiui, aš daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, nesportuoju, bet man nesunku važiuoti kopose, tarkime, ištisas keturias valandas. Motociklas turi variklį ir jeigu jį naudosi tinkamai, niekada nebūsi per daug pavargęs. 2011-aisiais dalyvavau „Faraonų“ ralio pasaulio čempionate, baigiau lenktynes be vandens, atsigėriau tik finiše. Negalėčiau to rekomenduoti visiems, bet tai įmanoma.

Sakykime taip: jeigu sportuoji, praktikuojiesi – geriau, nes gali pasiekti aukštesnių rezultatų, o kai kuriose sunkiose situacijose – kentėti mažiau. Bet, mano nuomone, raliai neturėtų būti vadinami sportu. Tai – žaidimas, navigacija ir linksma patirtis vadovaujantis kelio knyga. Tačiau nedaugelis žmonių sutinka su mano požiūriu. Daugeliui patinka galvoti ir parodyti, kad jie pasiekė kažką „nepaprasto“, „neįmanomo“, „sunkaus“.

Savo ištakose raliai buvo tyrinėjimo, paieškų, orientavimosi iššūkis, bet pamažu tapo greičio sportu. Esu „senos mokyklos“ sukirpimo, tad man labiau patinka, kokie jie buvo pradžioje.

– AER pranešimų antraštės mirgėjo ir apie džentelmenišką norvego Palo Anderso Ullevalstero gestą: 2 kartus šio ralio nugalėtojas, 50-ies metų amžiaus veteranas 10-o etapo specialiajame ruože sustojo pagelbėti savo pagrindiniam varžovui – jaunajam Gevui Sella. Palas davė jam benzino. Ar tai yra įprasta tarp dalyvių tokiuose raliuose?

– Gevas taip pat laimėjo Palo dėka. Puikus, malonus poelgis, kuris yra svarbi pamoka ir, tikiuosi, Gevas to niekada nepamirš. Tokie gestai yra įprasti tarp veteranų ir mėgėjų, bet nelabai – tarp naujokų.

– Kas jums, kaip ralių fotografui, yra sunkiausia jūsų darbe? O kokia darbo dalis yra pati maloniausia?

– Žmonių šypsenos man yra svarbiausia: kai jie žiūri į mano nuotraukas ir yra laimingi. Tai man suteikia energijos judėti toliau. Pats sunkiausias dalykas yra būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Miego trūkumas taip pat yra dar viena problema: kai kuriuose raliuose miegu tik 2-3 valandas per naktį!

– Jūs taip pat dalyvavote tokiose varžybose, tačiau vėliau visgi pasirinkote būti fotografu. Kodėl?

– 15 metų vienoje komunikacijos įmonėje dirbu kūrybos direktoriumi, greta visada mėgau ir keliauti. Po truputį pradėjau vis dažniau fotografuoti – paprastai tariant, tai galimybė keliauti dar ir kažkiek uždirbant. Kai lenktyniaudavau pats, jausdavau, kad praleidžiu geriausią dalį: peizažus, gamtą, žmones. Tad man daug įdomiau matyti ralį kaip fotografui. Dažniausiai seku lenktynes taip pat važiuodamas motociklu. Turbūt jau nukeliavau milijoną kilometrų motociklu, bet vis dar nepavargau!

– Koks artimiausias ralis jūsų darbo grafike?

– Manau, Tuarego ralis Maroke šį pavasarį.

VIDEO: Rally Africa 2017 - Gev Sella - stage 10

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų