Maratone dalyvausiančiai „Agrorodeo“ komandai su Vaidotu Žala ir Sauliumi Jurgelėnu tai – trečiasis ralis iš eilės.
Ateinančių metų Dakaro ralis prasidės sausio 6 d., Peru sostinėje Limoje. Čia sportininkų lauks penkios dienos greičio ruožų, o šeštąją jie finišuos Bolivijoje, La Paso mieste. Po dviejų dienų Bolivijoje, Dakaro dalyvių maratonas sausio 15 d. pasieks Argentinos miestą Saltą, o 20 d. finišuos Kordoboje.
Iš viso – 14 greičio ruožų ir apie 9 tūkst. kilometrų. Organizatoriai teigia, kad pusė greičio ruožų vyks bekele – smėlynais, o lenktynininkų lauks ir mažiausiai vienas maratoninis etapas, kai automobilius jiems teks remontuoti be mechanikų pagalbos ir turint tik savo vežamus įrankius.
Pirmuose ruožuose reikės šaltos galvos
Dakaro ralio organizatoriai artėjančiame maratone akcentuoja didelį bekelės ruožų skaičių – net 7. Tačiau, pasak S.Jurgelėno, tai daug tik tuomet, jei lyginama su pastaraisiais metais buvusių bekelės ruožų skaičiumi. Mat, anot šturmano, pradžioje, Dakarui tik persikėlus į Pietų Ameriką, smėlynų būdavo ne ką mažiau.
„Organizatoriai buvo pabėgę nuo smėlynų dėl įvairių priežasčių – logistinių dalykų rengiant trasą, gamtos sąlygų ir t.t. O šiemet jie iškėlė vėliavą ir teigia, kad ralis kuo labiau primins Afriką – bus daug bekelės ir nežinomybės“, – aiškino šturmanas.
Prisimindamas 2013-uosius, S.Jurgelėnas akcentavo pirmųjų greičio ruožų svarbą. Tuomet ekipažams buvo labai sunku, didelis jų skaičius pasitraukė per pirmas dienas dėl gedimų, perkaitusių detalių, virtimų ir kitų priežasčių.
„Tame karštyje reikia išlikti maksimaliai šalta galva, nes visi bando atsiplėšti. Pagalvokim logiškai: ralio greičio ruože per 100 kilometrų daug nenutolsi ir daug nepasivysi. Bet kai startas duodamas kopose ir kiekvienas užklimpimas nubloškia tave žemyn, daugelis suvokia, kad būtent dabar yra pats geriausias metas atsiplėšti. Todėl dalyviai pridaro klaidų, užklimpsta smėlyje, „atsigula“ ant šono ar stogo“, – teigė „Agrorodeo“ komandos lenktynininkas.
Jis juokavo, kad kopų smėlį skirsto į piktą ir nepiktą. Piktasis yra minkštas, purus, įtraukiantis – kopos nebūtinai yra aukštos, tačiau smėlis labai lakus ir lengvai įtraukia automobilį. Todėl svarbu yra nustatyti teisingą padangų slėgį ir nepatingėti jį sureguliuoti prieš kliūtis.
„Kopos reikalaus šalto mąstymo. Netgi kalbant ne apie rezultatą, o tiesiog sėkmingą tų greičio ruožų įveikimą. Yra tokių klastingų vietų, kur, atrodo, gali palaikyti neblogą greitį, tačiau netrukus gali laukti netikėta kliūtis“, – sakė S.Jurgelėnas ir pateikė pavyzdį iš 2013-ųjų metų.
Tuomet vienoje iš pažiūros lygioje vietoje buvo apie 2 metrų skardis, nuo kurio nukrito daug visureigių, o vienam Dakaro lyderių lenkui Krzysztofui Holowczycui tas skardis varžybas pabaigė – jis patyrė traumą.
„Klasikinio ralio ruožuose automobilį smarkiai apgadinti gali tik klaidų pridaręs ekipažas. O bekelėje, važiuojant per akmenis, išdžiuvusias kalnų upes, pakaba kenčia gerokai smarkiau, tad mechanikų darbas – svarbus prieš kiekvieną ruožą“, – pabrėžė S.Jurgelėnas.
Pasiruošti aukštikalnėms Lietuvoje sudėtinga
Ateinančių metų Dakaro ralyje bus nemažai aukštikalnių. Kone visa Bolivija yra 3 km aukštyje virš jūros lygio, o pervažiavimuose Anduose laukia ir pakilimai į 4 kilometrų aukštį. Aukštikalnėse oras nėra toks tankus, tad žmogui sunkiau kvėpuoti, ima svaigti galva, o automobiliui ima trūkti galios.
Pasiruošti tokioms sąlygoms Lietuvoje įmanoma nebent miegant specialioje palapinėje, kurioje yra išretintas oras. Didžiųjų komandų lenktynininkai daro kitaip – gruodžio antroje pusėje keliauja į kalnus. Praėjusių metų pabaigoje Stephane‘as Peterhanselis slidinėjo aukščiausiame Europos kurorte, o Cyrilis Despres bei „Peugeot“ komanda treniravosi 4 kilometrų aukštyje Čilėje.
Organizmas per kelias dienas įpranta prie deguonies stygiaus aukštikalnėse ir gamina daugiau eritrocitų – raudonųjų kraujo kūnelių, pernešančių šį elementą.
„Technikai tai irgi išbandymas, kadangi gaudami mažiau deguonies, automobiliai yra ne tokie galingi. Komandų inžinieriams tai nemenkas uždavinys, kurį reikia spręsti iš anksto – dar prieš Dakaro startą daugelis jų gali atsakyti, ar gerai pasiruošė aukštikalnėms“, – pasakojo S.Jurgelėnas.
Maratonas bus, bet neaišku, kur
Dakaro ralyje nemažai intrigos įnešė pastaraisiais metais atsiradę maratoniniai greičio ruožai.
Paprastai po kiekvienos dienos finišo ekipažo automobilį gali apžiūrėti mechanikai ir jį suremontuoti turimomis detalėmis, tačiau maratoniniame etape vairuotojas ir šturmanas turi dvi dienas važiuoti be komandos pagalbos.
S.Jurgelėnas teigė, kad 2018-ųjų Dakare maratoninis greičio ruožas bus, tačiau dar nėra tikslios informacijos apie jo vietą. Vis tik ją numanyti galima – pasak šturmano, maratoninis bivuakas turėtų būti Bolivijos mieste Tupisoje.
„Mechanikams yra daug patogiau aplenkti Tupisą ir važiuoti tiesiai iš Ujūnio Bolivijoje į Saltą Argentinoje. Tupisa pasiekiama siaurais ir neasfaltuotais kalnų serpantinais, tad paleisti visą mechanikų karavaną tais keliais organizatoriams būtų keblu“, – aiškino „Agrorodeo“ komandos lenktynininkas.
Jis sakė, kad specialaus pasiruošimo tokiems etapams nėra – tiesiog ekipažas į automobilį pasiima įvairių įrankių ir atsarginių dalių, kurias gali tekti pakeisti vakare.
Paskutiniai 2018-ųjų Dakaro etapai vyks teritorijose, kurios daugeliui patyrusių dalyvių bus žinomos – aplink Saltą, Beleną, Čilesitą, San Chuaną ir Kordobą greičio ruožai jau yra vykę ne vieną kartą. Tačiau ralio pradžia Peru daugeliui bus mažai žinoma ir čia galima laukti daug netikėtumų – pasak S. Jurgelėno, pirmos 4-5 dienos, iki perlipimo per Andus, bus „labai galingos“.
