„Neišsiaiškinam su Edu, kuriems dievams turim dabar melstis“, – juokėsi A.Juknevičius. Greičio ruožų pradžia visada būna sėkminga ir daug žadanti, tačiau prieš pat pabaigą kažkas nutinka.
Net ir gana sėkmingą dieną – ketvirtadienį – „Mebar“ dėl dar nežinomų priežasčių prarado dalį galingumo. Nors ir aukštis virš jūros lygio buvo nedidelis, ir degalų daug, ir degalų filtras išvalytas, tad mechanikams naktį teko dar viena neįprasta užduotis.
Trečiadienį automobiliui likus 40 km iki finišo lūžo granata, o ją tvarkant sugaištos 6 valandos, antradienį dėl techninių problemų finišą taip pat pavyko pasiekti tik naktį.
„Varom šiaip gerai. Lenkiam daug mašinų, tačiau į finišą nepavyksta atvažiuoti normaliai. Turim bėdų, stovim, remontuojam arba dar kažkas. Kiekvieną dieną“, – kalbėjo penktą kartą Dakarą įveikti bandantis lietuvis.
A.Juknevičius prisiminė ir kitą incidentą, dėl kurio labai lengvai galėjo pasibaigti visas Dakaras, o iš automobilio likti tik nuodėgulių krūva.
„Ratas dar sudegė galinis. Bet čia 5 minučių reikalas pasikeist ratą ir išmest degantį. Atsitiko taip, kad mes pradėjom užuosti kaučiuko kvapą. Bet tokį stiprų. Sustojam šone, išlipam, o ratas jau dega. Sakau, gesint reikia, o Edas vietoj gesintuvo atnešė daug vandens. Jis pylė vandenį, o aš per tą laiką „pistoletu“ nušaudžiau varžtus. Numetėm ratą ir po minutės jis degė pusės metrų aukščio ugnimi, tai tą ratą ir palikom sudegt“, – tarsi apie kasdieninį veiksmą, per daug nedramatizuodamas, pasakojo sportininkas.
Jis pabrėžė, kad važiuojant bekele, dėl specifinės automobilio pakabos labai sunku pajausti, kada galinis ratas yra tuščias.
„Iš tikro tai viskas normaliai. Mes gi optimistai, pas mus viskas gerai“, – šypsenos neprarado A.Juknevičius.
