„Su Dariumi kaip tik aptarėme, kad dabartiniu rezultatu – 21 vieta bendroje įskaitoje įpusėjus raliui – būtume labai patenkinti dar prieš Dakaro ralį. O dabar, kai žinome, kad galėjome būti 14, o gal net ir 13, jei nebūčiau prisidirbęs su tais 7 ratais, yra skaudu“, – sakė A.Juknevičius.
Anot jo, šis įvykis tik pamoka, kad reikia dirbti su savimi.
Ekipažas netruko paaiškinti, kodėl jaučiasi apmaudžiai. Pasirodo, kad dėl visko kaltas noras sutaupyti 3 minutes.
„Nusileidome nuo kopų ir Darius pasakė, kad dabar laukia 50 km ilgio akmenų ruožas. Jų nesimatė daug, paskaičiavau, kad prarasime 3 minutes, jei išlipsime ir pūsime visus ratus, pasakiau, kad gal tiesiog ramiau važiuosiu ir apvažiuosiu akmenis. Dabar, žinoma, toks sprendimas atrodo kvailas“, – sakė „Craft Bearings“ komandos pilotas.
Planas važiuoti atsargiau beveik pavyko, tačiau, likus maždaug 10 km iki kopų, sprogo vienas ratas. Po kurio laiko ir antrasis.
„Tada supratome ir tai, kad iš vakaro neišanalizavome trasos ir nepaprašėme mechanikų, kad įdėtų dar vieną atsarginį ratą, todėl turėjome tik du. Į tą greičio ruožą išvažiuoti tik dviem ratais buvo klaida“, – purtė galvą A.Juknevičius, mat dėl noro sutaupyti 3 minutes ekipažas prarado 2 valandas.
D.Vaičiulis, komandos šturmanas, nepaisant padarytų klaidų, optimizmo nepraranda.
„Jeigu prisimintume praėjusius metus, pernai iki La Paso jau buvome „prisidirbę“ 4 valandas. Dabar tik dvi. Ir tiesa ta, kad Dakaras kas kartą vis kitoks ir čia jo pamokos. Štai kolegos – gerokai vyresni už mus, o daro tas pačias klaidas“, – lygino D.Vaičiulis, rodydamas į greta sustojusį olandų ekipažą.
Ima ir kardaną, ir pusašį
Kalbėdami apie maratono dieną vyrai tikino, kad šis daug kam dažnai sumaišo kortas.
„Jeigu tau kažkas turėjo nulūžti ir dar nenulūžo, tai nulūš maratone, ir tu didelėje bėdoje. Apie rezultatą aš apskritai tyliu, bet čia ir visas ralis po klaustuku atsiduria, – tikino A.Juknevičius. – Per dvi dienas pasiekti finišą labai sudėtinga, nes pats pasidaryti beveik nieko negalėsi.“
„Craft Bearings“ komanda drauge su savimi pasiima atsarginių dalių tiek, kiek įmanoma vežtis automobilyje. Tarp pasiimamų – dar vienas kardanas, pusašis, kitos pagrindinės dalys.
„Visgi jeigu kas nors rimčiau lūžta, Dakaras kaip ir baigtas. Ir nebūtina kažkur atsitrenkti, tiesiog kažkuri detalė gali neatlaikyti, – aiškina sportininkas. – Pavyzdžiui, 2015 m. pirmąją maratono dieną mums trūko žarnelė ir tokios neradome, pataisyti negalėjome. Kitą visą dieną važiavome be stabdžių, galite įsivaizduoti tik, kaip viskas buvo. Kelis kartus vos nenulėkėme nuo šlaitų.“
