Argentina, aštunta pagal dydį pasaulio valstybė, yra priešingoje planetos pusėje nei Lietuva. Čia vanduo bėgdmas į kriauklę sukasi priešinga kryptimi nei esame įpratę matyti. Ir rozetės Argentinoje kitokios, trijų ragų, du kurių įkypai pasvirę. Tokias pasaulyje naudoja vieninteliai argentiniečiai.
Ispanakalbėje valstybėje gyvena apie 40 milijonų žmonių. Išskyrus sostinę Buenos Aires, visoje šalyje gyvuoja siestos taisyklė – pietūs ir pogulis čia garbės reikalas.
Kainos
Savaitę Argentinoje praleidusi Benedikto Vanago atstovaujama „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komanda pirmiausia susipažino su karščiu ir kainomis. Iš žiemos į vasarą atvykę profesionalai dienomis kaista 35 laipsnių karštyje. Gaivintis padeda vanduo, gaivieji gėrimai. Litro talpos „Coca Cola“ buteliukas eilinėje degalinėje kainuoja 50 pesų, energetinis gėrimas „Red Bull“ – 35. Dyzelio kaina Argentinos sostinėje - 18 pesų už litrą, o benzinas atsieina keliais centais daugiau.
Už didelę picą vakarienei B. Vanago komandos mechanikai sumoka 150 vietinių pinigų. Maloniai skani šioje šalyje kava. Late kainuoja apie 20-25 pesus.
Pesas – Argentinos valiuta. Už vieną JAV dolerį jų duoda 13,6. Už eurą – 14,7.
Argentinos lietuviai
Kasdien Argentinoje lenktynininką B. Vanagą aplanko lietuvių bendruomenės ar pavieniai asmenys. Į Argentiną pirmieji lietuviai atvyko XIX amžiaus pabaigoje, dalis jų dalyvavo kovoje dėl šalies Nepriklausomybės, kuri truko iki 1816 metų. Tai reiškia, kad šiemet sukanka 200 metų, kai argentiniečiai paragavo šaltibarščių...
Per du amžius mūsų tautiečių skaičius šioje Pietų Amerikos valstybėje išaugo iki solidžių 40 tūkstančių ir sudaro 0,1 procento gyventojų mažumą. Tačiau jaunoji karta, nors ir šokanti tautinius šokius, švenčianti Jonines, Antanines ir Petrines, lietuviškai beveik nekalba ir mieliau mokosi gimtosios ispanų ar dominuojančios anglų kalbos.
Eismas
Eismas Argentinoje dešiniapusis, visai kaip Lietuvoje. Buenos Airėse pirmąja juosta lygiomis teisėmis su automobiliais naudojasi riedutininkai. Rodo posūkius, stoja prie perėjų ar šviesoforų. Provincijoje ypač daug motorolerių ir mopedų. Jais važinėja po vieną, du, kartais šeimomis – visi ant vienos dviratės priemonės. Kuo toliau nuo sostinės, tuo vaizdeliai įdomesni.
Pagarbos kelyje iš argentiniečių nesulauksi. Praleisti persirikiuojantį nėra madinga, o, tarkime, persirikiavimas iš pagreitėjimo juostos į autostradą – paties persirikiuojančio reikalas. Nudaužti veidrodėliai, net išdaužtos policijos automobilių lempos čia nėra jokia naujiena.
Argentiną galima vadinti senų automobilių šalimi. Tai atgaiva romantikų akims, kurie mėgsta 60-ųjų ir ankstesnių metų transporto priemones. Tokių automobilių, kokie vis dar rieda Argentinos keliais, jau net filmuose neberodo.
Vietiniai
Kokie paprasti automobiliai, tokie nuoširdūs šios šalies gyventojai. Pavyzdžiu paimkime tą patį Dakaro ralį. Vietiniai dėl jo išprotėję. Jie keliasi anksti ryte ar stovi prie kelio iki vidurnakčio tam, kad pamojuotų savo dievukui ar bet kuriam nepažįstamam ekipažui, žurnalistų komandos automobiliui, serviso sunkvežimiui. Kiekvienas pyptelėjimas, kiekvienas lango atidarymas ir pamojavimas ranka išprovokuoja argentiniečių šypsenas. O jos Pietų Amerikoje labai gražios.
Apie žmones kalba ir jų pragyvenimo lygis. Minimali argentiniečio mėnesio alga – 6000 pesų. Vidutinė – 8000. Dalį pajamų argentiniečiai privalomai išleidžia tradicinei mate arbatai. Geria ją ištisus metus, iš tradicinio puodelio su geležiniu šiaudeliu, kartais dalinasi su aplinkiniais, lyg indėnai, taikos pypke.
