Varžybų kalendorius įtemptas ir jau antradienį Arminas išvyksta į Belgiją, kur šiuo metu gyvena ir treniruojasi. Tačiau prieš geriausio Lietuvos motociklų kroso atstovo skrydį trumpai šnektelėjome.
– Arminai, pavyko puikiai pasirodyti Latvijoje. Ar čia padėjo namų sienos, gausybė sirgalių?
– Tiesiog daug ir sunkiai dirbome. Šiame sporte būna tai geriau, tai prasčiau – svyravimas visąlaik. Taip sutapo, kad ir mano sportinė forma dabar gera, ir trasa Latvijos labai gera, man patinkanti, ir sirgaliai savi.
– Pastaruosiuose trijuose pasaulio čempionato etapuose (iš 7, kol kas vykusių šiemet) pavyko finišuoti „Top 10“ pozicijose – tai taip pat liudija apie sportinės formos pakilimą?
– Pirmi etapai vyko toli (Argentinoje, Meksikoje, Indonezijoje, Katare), tad vargino ir kelionės, aklimatizacija, todėl juose pasirodžiau prasčiau. Be to, man čia pirmi metai, tad reikia laiko prisitaikyti.
– Kaip sekasi pritapti „Suzuki“ komandoje?
– „Suzuki“ yra gamyklinė, aukščiausio lygio komanda. Kai važiavau „Kawasaki Pfeil“ komandoje, jos vadovas buvo Vokietijos „Kawasaki“ pardavėjas, o „Suzuki“ yra pasaulinio lygio komanda. Viskas labai skiriasi.
– Šiuo metu gyvenate visiškai profesionalaus sportininko gyvenimą ir važiavimas motociklu – pagrindinė veikla?
– Taip, tai yra mano darbas.
– Kelerių metų būdamas išvažiavote iš Lietuvos?
– Nuo 13-os metų pradėjau dažnai važinėti į užsienį. O nuo 15 ar 16 metų Lietuvoje jau labai retai būdavau. Iki šiol ilgesnį laiką gyvenau Anglijoje, Belgijoje ir Estijoje.
Važiuojant tik Lietuvoje atstovauti gamyklinei komandai – neįmanoma
– Ar neišmuša iš vėžių toks dažnas gyvenamosios vietos keitimas?
– Manau, kai gyveni dėl vieno tikslo ir kasdien matai tik motociklą ir trasą, visa kita yra ne taip svarbu. Aišku, Anglijoje praleidau pusmetį ir ta šalis man nelabai patiko. Dabar gyvenu Belgijoje.
– Ar taip dažnai keliaujant pavyko baigti vidurinę mokyklą?
– Mokslus teko šiek tiek atidėti.
– Ar treniruojantis tik Lietuvoje įmanoma pakilti iki tokio lygio varžybų?
– Ne, neįmanoma. Turi treniruotis su kitais gerais važiuotojais. Daug duoda ir trasų paruošimas, ir aplinka.
– Galbūt turite išsikėlęs konkretų tikslą?
– Dabar lenktyniauju aukščiausio lygio varžybose – stipresnių nerasi. Daug kas po šito bando varžytis Amerikos motociklų kroso lygose, nes ten lygis irgi aukštas, bet MXGP, kur dalyvauju dabar, yra aukščiausia klasė. Tikslas – tapti pasaulio čempionu, visi to nori. Po to – dar kartą, ir dar kartą ir t.t.
– Ar pačiam teko išbandyti kitas motociklų sporto šakas?
– Ne, neteko. Galbūt ir būtų įdomu išbandyti, bet iki šiol tokia proga nepasitaikė.
– Ar nėra noro dalyvauti maratonuose, pavyzdžiui, Dakare?
– Manau, esu dar per jaunas dalyvauti Dakare. Tai – kaip išlikimo varžybos. Nelabai jas seku, nesu dėl jų pamišęs ir nemanau, kad labai norėčiau ten dalyvauti. Man patinka motociklų krosas. Tiems, kurie važiuoja enduro, turėtų labiau patikti Dakaras.
– Kokia transporto priemone naudojatės kasdien?
– Mašina, aišku. Nuvykti į trasą motociklu – ne, prisivažinėju trasoje. Be to, reikia ir aprangą nusivežti.
