Pradėkime nuo maršruto. Viso penki tūkstančiai kilometrų, dešimt dienų, trys tūkstančiai kilometrų greičio ruožų, iš kurių net septyniasdešimt procentų smėlio kopų ir visa tai Peru teritorijoje.
Visas maršrutas bus suskirstytas į tris lenktynių regionus: pirmasis ir labiausiai lankomas suksis aplink Pisco miestą, antrasis – aplink San Juan de Marcona, trečiasis leisis dar žemiau į pietus nei Arequipa, kur sportininkai praleis savo poilsio dieną. Dėl saugumo sumetimų nėra iki galo aišku, ar šis išskirstymas į regionus reikš, jog tradiciškai beveik kasdien judantis bivuakas virs trimis stabiliomis stovyklomis, tačiau toks sprendimas padėtų organizatoriams taupyti, o taupymo ir planavimo šiame renginyje matyti nemažai.
Šis sprendimas taip pat sulauktų teigiamos dalyvių reakcijos, nes tai padėtų išsaugoti mechanikų jėgas – dingus poreikiui kasdien susipakuoti ir perkelti stovyklą, techninis personalas turėtų šansą gauti daugiau poilsio tarp bemiegių naktų.
Žmones lenkia laikas
Tęsiant temą apie taupymą, kitas geras to pavyzdys yra techninės komisijos perkėlimas iš Le Havro uosto į Limą. Jeigu tradiciškai automobiliai būdavo patikrinami iki pakrovimo į laivą, tai dabar apie problemas ar techninius neatitikimus dalyviai sužinos jau pietų Amerikoje.
Sutrumpindami procedūras uoste ir išvengdami profesionalaus techninio personalo darbo valandų dar Europoje, organizatoriai panašu kad taupo ne tik lėšas, bet ir laiką, kurio visame šiame procese jiems trūksta. Ilgai užtrukę derybos su valstybėmis ir vėlyvai paruoštas maršrutas verčia vėluoti nemažą dalį procesų, tuo pačiu verčia skubėti ir tas skubėjimas jaučiasi.
Puikus pavyzdys – kasmetinė spaudos konferencija. Tradiciškai dalyvių sąrašas ir maršrutas būdavo pristatomi dieną prieš techninę komisiją – dabar ši procedūra nukelta savaitę į ateity, tačiau net ir tai nepadėjo išvengti problemų: žadėtos tiesioginės transliacijos nebuvo, pagrindinė informacija skelbiama per Europoje nelabai populiarų socialinį tinklą „Twitter“, informacija išsibarsčiusi ir ne itin lengvai rankama net ir daugelį metų maratoną sekantiems fanatams.
Trumpai tariant, Dakaras skuba, vėluoja ir daro klaidas – tai nėra dalykai, kurių tikėtumeisi iš daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojančio organizmo, tačiau net ir jis verčiamas aplinkybių, gali sušlubuoti.
Trumpesnė trasa – daugiau išbandymų
Grįžtant prie maršruto, sutrumpėjusią distanciją bus bandoma kamšyti kasdieniais siurprizais. Pastarieji prasidės nuo pat pirmos dienos: tradiciškai anksčiausiai ryte startuoja motociklų klasės lyderiai, juos seka keturračių klasė, tada automobiliai ir sunkvežimiai. Pirmąją dieną motociklų starto tvarka bus atvirkštinė, o tai reiškia, jog pirmąsias vėžes tarp Limos ir Pisco paties didžiausi maratono „čainykai“. Jie neabejotinai klys ir tai lems milijoną skirtingų užuominų visų klasių dalyviams, bei galimai lengvą chaosą su navigacija susipykusiems sportininkams.
Antrąją dieną pirmieji prie starto stos jau ne motociklų klasės atstovai, o automobiliai – tokia pati „pramoga“ buvo pasiūlyta ir pernai, kas lėmė, jog visi lyderiai stengėsi pirmąją dieną labai nespausti, tam kad netektų tapti tuo žmogumi, kuris ankstyvą rytą žvelgia į dykumą su lygiai nuliu vėžių diktuojančių teisingą kryptį.
Toks taktinis manevras dažniausiai atsiperka, tačiau gana sunku atspėti „kiek lėčiau“ turi važiuoti, jog būtum ne pirmas, bet ir nepraloštum ralio antrąją dieną. Trumpai tariant – maratono organizatoriai bando iš proto išvesti komandų strategus ir tai daugiau kirs per nepatyrusių komandų pečius.
Trečiąją dieną bus pristatytas naujasis kopų masyvas: čia kojos nežengė nei vienas iš dalyvių, tad jeigu nepasiklydote nei pirmąją, nei antrąją dieną – puiki proga pasižymėti. Po šių strateginių pasižaidimų, bei kantrybės tikrinimo ateis dvi dienos skirtos pribaigti silpnuosius – maratono dienos. Dalyviai dvi dienas nematys savo mechanikų rankų, privalės patys tvarkyti savo techniką, ją tausoti ir kliautis tik savimi.
Kadangi organizatoriai stengiasi kiekvieną dieną paįvairinti, šiemet maratono dienų greičio ruožai tęsis aštuonis šimtus kilometrų. Paprastai tariant – nukeliaujate iš Vilniaus į Varšuvą bekele, ten pamiegate palapinėje ir ryte vėl bekele sukate atgal. Autoservisų, „Suwalki Market“ ar kitų, lietuviams šioje kelionėje įprastų vietų lankyti negalima, tenka verstis patiems.
Po penkias dienas truksiančio tikrai nuoširdaus organizatorių bandymo sutrumpinti eiles bivuako valgykloje, dalyviai pagaliau gaus pailsėti. Arequipa miestas reikš internetą, miegą, bei galimybę iš sportinio kombinezono išsikratyti ten jau kone savaitę tūnantį smėlį. Tuo tarpu ši para virs košmaru komandų mechanikams, kurie turės atstatyti techniką į pradinį jos stovį.
Pirmieji startai skirti žiūrovams
Toliau seksiančios trys dienos organizatorių pristatymu nebus labai ypatingos, tačiau akį patraukia Dakaro standartais trumpos distancijos – du, trys šimtai kilometrų greičio ruožų. Skamba nebaisiai, tačiau Peru kopos leis kiekvieną metrą patirti iš labai labai arti.
Kartu su tuo komplekte – faktiškai dvigubo ilgio pervažiavimo distancijos, tad vienaip ar kitaip laiko prie vairo praleisti teks. Devintoji maratono diena vėl pasiūlys naujovę – masinį startą. Jeigu pernai ir ankstesniais metais jis buvo suskirstytas klasėmis, tai šiemet jos bus maišomos ir kartu startuos visi.
Pirmieji startai bus tikrai smagūs: puikūs vaizdai žiūrovams, kadrai zujantiems sraigtasparniams, tačiau starto vieta netruks tapti viena didele duobe, taip dar kartą išbandydama iš paskutiniųjų finišą bandančių pasiekti jėgas.
Vieną pirmųjų savo masinių startų, tiesa tąkart ant išdžiuvusio ežero puikiai pamena ir „General Financing team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas:„Tą kartą buvo labai įdomi patirtis, nes po duoto starto, pilnai nuspaudęs akceleratoriaus pedalą laikiau gal keturiasdešimt minučių“. Po masinio starto, pajūrio smėliu, liks viena diena, kurią, Dakaro standartais, galima vadinti simboline – truputį daugiau nei šimtas kilometrų laikui ir kelionė iki podiumo.
Žvelgiant į visą maršrutą, organizatorių ruošiamas gudrybes, bei veiksmo planavimo procesus nesunku pastebėti, kad renginio organizatoriai tikrai skuba ir stengiasi pateikti kiek įmanoma labiau praeitį primenantį iššūkį. Sutrumpėjęs maršrutas, faktiškai simbolinė paskutinė renginio diena, bei didelės pastangos sujaukti dalyvių rikiuotę nebyloja apie gerus laikus ir tą patvirtina jau atvirai vedamos kalbos dėl sunkiausių pasaulio lenktynių grįžimo į Afriką.
Ar šis, galima sakyti kiek apgriuvęs Dakaras gali nuvilti? Organizatoriai, komunikacijos trukdžiai, nepatogumai ir visi kiti buitiniai dalykai gal ir gali, tačiau Peru kopos niekada nenuvils. Belieka laukti sausio.
