– Aurelijau, pradėkime viską iš pradžių, kaip atsidūrėte automobilių sporte?
– Automobiliais susidomėjau jau vaikystėje. Gyvenau Tauragėje, kur vykdavo Sovietų sąjungos ralio čempionato etapas. Dažniausiai tai būdavo naktiniai etapai, todėl visi vaikai bėgdavom jų pasižiūrėti. Vėliau, atsiradus galimybei, pamėginau važiuoti ir pats.
– Kaip atsidūrėte Dakare? Turbūt iki jo išbandėte ne vieną automobilių sporto šaką?
– Taip, esu mėginęs nemažai automobilių sporto šakų: žiedines lenktynes, slalomą, tačiau dėl nuolat besikartojančių trasos vaizdų atsirado monotonija. Man daug artimesnės ralinės disciplinos, kur tu nežinai, kas laukia priešakyje. Taip pat ir Dakaro disciplina yra neprognozuojama.
Pietų Amerikoje Dakaro dvasios nėra
Dakaro kelio pradžia buvo važinėjimas bekele po Lietuvos pelkes, kemsynus, miškus ir smėlynus. Visgi palaipsniui pradėjo stiprėti noras važiuoti sportiškai ir greitai. Sutikau Romualdą Beresnevičių, kuris tuo metu ruošėsi Dakarui. Taip mano gyvenime atsirado Dakaras, kuris nuo tada manęs nebepaleido.
– Važiavote tiek Afrikoje, tiek ir P. Amerikoje, kurioje pasiekėte geriausią rezultatą? Abiejuose žemynuose – savi sentimentai, bet visgi, kur norėtumėt sugrįžti?
– Vienareikšmiškai į Afriką. Aš, manau, kad Dakaras gimė Afrikoje, joje ir turėtų vykti. Žinoma, nesinorėtų, kad jis ten numirtų, bet iš principo jis ten turėtų ir užsibaigti, kur gimė – Afrikoje (juokiasi). Pietų Amerika – tai ilgos ir pakankamai sunkios lenktynės, jos primena Dakarą, bet ten Dakaro dvasios nėra.
– Kodėl Pietų Amerika neteko Dakaro dvasios?
– Afrika yra Afrika. Ten tu nutolsti nuo civilizacijos, nuo žmonių, kurie tave supa. Afrikos Dakare tu atsiduri 300 km atstumu nuo įprasto pasaulio, kur nėra nei gyvos dvasios. Tai visai kas kita, nei Dakaras Pietų Amerikoje. Čia Dakaras primena klasikinio, labai ilgo ralio pavyzdį. Be abejo, yra vietų, kur atsiduri dykumoje be žmonių, bet dvasia yra kita. Manau, kad tam daug įtakos turėjo ir Dakaro direktoriaus pasikeitimas, kuris sunaikino Dakaro dvasią. Dabar labiau jaučiamas komercinis kvapas, ko neturėtų būti.
– Kaip manote, ar lietuviai greitai sugebės pagerinti Jūsų rezultatą, kurį pasiekėte Dakare? O galbūt Lietuvos aukščiausias rezultatas taip ir liks 25 vieta?
– Objektyviai žiūrint, nemanau, kad lietuviai su savo finansinėmis galimybėmis galėtų laimėti Dakare. Papulti į "Top 10" – realu. Visgi, kad pasiektų tokį rezultatą, lietuvis turėtų papulti į gamyklinę komandą, kaip "Volkswagen". Kalbant apie mūsų važiavimą, tai pirmos 10 vietų buvo užimtos gamyklinių komandų.
Visgi automobilių sportas yra labai brangus: turi turėti automobilį, jo aptarnavimą, mechanikų komandą, aptarnaujantį automobilį ir, žinoma, vairuotojo ir šturmano talentą. Be to, Dakaras susideda iš daugybės niuansų: viską sumaišyti gali netikėta smėlio audra ar lietus. Tai ištęstas maratonas su skirtingais peizažais ir reljefais, kur niekada nežinai, kas nutiks.
Automobilis, pretenduojantis į „Top 20“, turėtų kainuoti nuo 300 tūkst. eurų
– Aurelijau, su kokiu biudžetu reikėtų vykti į Dakarą, norint būti konkurencingu?
– Pavyzdžiui, kai mes važiavome pirmą kartą – tai buvo minimalus biudžetas. Atvažiavome paskutiniai, bet atvažiavome. Dakare buvome vieni, be techninės pagalbos, praktiškai visas atsargines detales vežėmės savo automobilyje. Visiškai kitas biudžetas, kai važiuoji kartu su techninės pagalbos sunkvežimiu, mechanikų komanda. Norint važiuoti mūsų lygyje, reikėtų apie 1,5 mln. litų, į šią sumą įskaičiuojant ir automobilio kainą. Tada galima galvoti apie "Top 25".
– O jei norime aukščiau?
– Tada reikėtų geresnės technikos, nei turėjome mes, bei profesionalaus aptarnavimo ir atsarginių dalių.
Automobilis, pretenduojantis į „Top 20“, turėtų kainuoti nuo 300 tūkst. eurų, plius: atsarginės dalys, techninis personalas ir kita. Manau, 2 mln. yra minimali suma norint siekti geresnių rezultatų. Tačiau lietuviai rezultatų siekia ne tik kaip lenktynininkai, tačiau kaip ir mechanikai. Ratas yra įsisukęs. Antanas Juknevičius važiuoja su Kazachstano komanda. Mechanikai, kurie pradėjo važiuot su manimi, dabar puikiai dirba tiek ralyje, tiek ir aptarnauja Dakaro automobilius. Net gamykliniame lygyje turime vieną lietuvį.
– Kokiu sportu užsiimate dabar?
– Golfu. Tai atrodo visiškai skirtingi dalykai, bet dabar golfas mano gyvenimui suteikia labai daug žavesio. Tai – buvimas gamtoje, vaikščiojimas, tiesiog poilsinis sportas. Žinoma, manęs neapleido ir aistra greičiui, kuri nužymėjo kūną randais. Aš kalbu apie kalnų dviračių sportą. Tai labai užvedantis ir žavintis dalykas. Pasirodo, dviračių sportas papuola į 3 pavojingiausių sportų šakų sąrašą. Anksčiau niekad negalvojau, kad taip skaudžiai galima susižeisti su dviračiu.
– Ar domitės Lietuvos ralio aktualijomis? Kaip vertinate esamą situaciją?
– Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad ir sunkiais laikais ralis Lietuvoje nenumirė. Žiūrint išvažiuojamąjį Lenkijos etapą, Dominykas Butvilas pasirodė kaip puikus perspektyvus lenktynininkas. Kiti jau pradeda nuo jo atsilikinėti, o jaunos ateinančios kartos kol kas dar nematau. Matyt dar reikia laiko.
– Jūs kartu su Antanu Juknevičiumi dalyvausite ir Lietuvos ralio sezono baigiamajame etape „Rally Classic“ Druskininkai 2013. Ar ten lenktyniausite ar bus tik parodomasis važiavimas?
– Aš nelenktyniausiu, o atliksiu parodomąjį važiavimą, tai bus šou programa. „Rally Classic“ žiūrovai turės galimybę išvysti mano pirmąjį Dakaro automobilį, kurį, tikiuosi, spėsiu paruošti Druskininkams.
– Ko palinkėtumėte „Rally classic“ dalyviams, žiūrovams?
– Žavingų akimirkų ir suvokimo, kad lenktynes reikia palikti lenktynininkams. Žiūrovams linkiu gaudyti emocijas ir žavėtis, kaip žmonės valdo sportinius automobilius. Lenktynininkams palinkėčiau tobulėjimo ir „neužsiciklinti“ Lietuvoje, o mėginti išeiti į platesnius vandenis ir važiuoti pasaulio, Europos čempionatuose.
