Mano istorija prasidėjo studijų laikais, iki to net nesvarsčiau žengti į autosportą: daugelį metų žaidžiau krepšinį, kaip ir daugelis Lietuvos jaunimo. Nepavykus „prasimušti“ į aukštumas, bėgant laikui pradėjau vis labiau domėtis automobiliais.
Viskas prasidėjo nuo lėtuminių, greituminių slalomų, iš pradžių tai dariau tik dėl to, jog tai buvo tiesiog smagu, linksma, stebėdavau žiedines lenktynes ir vis labiau pradėjau suprasti, jog norėčiau save išmėginti lenktynių trasoje, pakovoti su kitais. Viskas buvo ne taip paprasta – norėti viena, pasiekti kita. Finansinis trūkumas pasiruošti automobilį ir žinių stoka – gan svarūs aspektai.
Bet aš žengiau tuo keliu, pradėjau ruošti automobilį savo jėgomis, nuo atlyginimo iki atlyginimo gyvenau su vienintele mintimi: ko trūksta automobiliui, kad galėčiau startuoti žiedinėse lenktynėse. Baigęs studijas iškeliavau į Didžiąją Britaniją ne tik dėl savo ateities, patirties ar darbo, bet ir galimybės užsidirbti pinigų, kad galėčiau juos skirti automobilio ruošimui varžyboms. Ten praleidau virš 9 mėnesių ir vos tik grįžęs, 70 proc. uždirbtų pinigų net nesudvejojęs skyriau savo svajonei, startui žiedinėse lenktynėse. Vieni laikė mane bepročiu, kiti palaikė, treti tiesiog nežinodavo, ką pasakyti. Bet tai buvo mano noras, svajonė ir tikslas.
Po trejų metų pasiruošimo man pavyko: pasiekiau to, ko norėjau. Buvo paruoštas automobilis, beliko tik registruotis į varžybas ir stoti prie starto linijos. Pirmi startai buvo „Mini Žiedo“ lenktynėse, o pradžia buvo sunki: jaudulys, nepasitikėjimas, nauji pojūčiai, adrenalinas. Kartais galvodavau – ką aš čia veikiu, kodėl aš čia, bet po kelių etapų pradėjau jausti, jog aš esu čia, kur norėjau būti jau seniai. Esu čia, kur jaučiuosi savimi, jog tai laikas, kurio metu tavęs nekankina jokios išorinės problemos, pamiršti viską, kas aplinkui, o užgesus raudonoms šviesoms tiesiog viskas pasikeičia. Ne už ilgo pradėjau konkuruoti su kitais dalyviais – kad ir dėl žemų pozicijų, bet aš pajaučiau pastovios kovos jausmą ir tai tapo liga, nuo kurios pasveikti tiesiog negaliu.
Po pirmojo sezono pradėjau žvelgti į viską dar rimčiau, tačiau tada prasidėjo nuopuoliai: rimti variklio, pavarų dėžių gedimai, o tada viskas išplaukė į rimtesnius vandenis, reikėjo didesnių finansinių išlaidų ir t.t. Tačiau tai priėmiau tik kaip iššūkį, su kuriuo pradėjau kovoti savais metodais: naujas, geriau apmokamas darbas, kurio nemaža dalis pinigų išleidžiama vardan to jausmo, buvimo lenktynių trasoje. Iš pradžių man pakako būti rikiuotės viduryje, net neturėjau minčių kovoti dėl prizinių vietų, bet apetitas auga bevalgant.
Kaip šiandien prisimenu, 2013 metai, „Autoplius Fast Lap“, trečias etapas Latvijoje. Jo metu ištiko eilinis tų metų gedimas: varžyboms pasibaigus, apdovanojimų ceremoniją stebėjau iš šalies, mačiau, kaip mano draugai, kolegos lipa ant apdovanojimų pakilos. Tos emocijos, plojimai, pergalės šampanas. Būdamas nuošalyje, tuomet supratau, jog padarysiu viską, kad atsidurčiau ten, jog įrodysiu kitiems, kad begalinis noras, sunkus darbas atsiperka, tai buvo tarsi lemiamas lūžis. Laukti reikėjo nedaug. Tam pačiam sezone, ketvirtame „Autoplius Fast Lap“ etape, aršiai kovojau R2000 klasėje ir po sunkios kovos lipau ant podiumo – antra vieta klasėje.
Tai man reiškė labai daug, nes aš pasiekiau tai ko norėjau. Svarbiausia – įrodžiau sau, jog galiu ir visai nesvarbu, jog tam buvo atiduoti mėnesiai, metai ir nemaži pinigai, nes rezultatas, pasiekti tikslai ir emocijos viską atperka.
2014-ų metų sezone nutariau dalyvauti tam pačiam „Autoplius Fast Lap“. Sunkus darbas su mechanikais ruošiant automobilį, dideli planai sezonui, bemiegės naktys garaže. Bemiegės naktys prie kompiuterio, studijuojant vaizdo medžiagas, analizuojant klaidas ir t.t.
Tuomet atsirado viena papildoma problema: pradėjau dirbti užsienyje, todėl kiekvienos varžybos pareikalaudavo ilgų kelionių namo, vardan varžybų ir vos po jų, kai visi eidavo ilsėtis, manęs laukdavo ilgos kelionės atgal. Bet viskas atsipirko. Pirmas etapas – 3 vieta, antras etapas – 2 vieta, trečiame etape techninis gedimas, ketvirtas etapas – ketvirta pozicija. Metinėje įskaitoje savo klasėje likau trečias, kas yra didelis pasiekimas man, įrodžiusiam, jog kai nori – tu gali.
