– Migle, ar galima jus vadinti Vanago štabo viršininke?
– Galima vadinti, kaip tik patinka. Bet iš tikrųjų esu UAB „Pitlane“ projektų vadovė, ralio komandos vadovė.
Per visus metus vyksta gana daug renginių, tad darbo turiu į valias. Didžiausi mūsų projektai – tai „Halls Winter rally“, velomaratonas.
Mūsų ralio komanda dalyvauja Lietuvos ralio čempionate, kartais ir kitose varžybose. Ralio sezonas trunka bene devynis mėnesius.
O pasiruošimas „Dakaro“ raliui trunka ištisus metus. Kiekvieną pasirengimo etapą sudaro daugybė smulkmenų, kurių tiesiog negalime pamiršti. Galiausiai mūsų komanda dalyvauja 1000 kilometrų lenktynėse ir 2013 metais tapo jų nugalėtoja. Tad veiklos turime nemažai.
– Taigi kaip būna, kad kai Benediktas išvažiuoja į Dakarą, „Halls winter rally“ įvyksta tarsi savaime?
– Žiemos raliui pradedame ruoštis prieš pusmetį. Pradžioje dirba apie 10 žmonių. Renginio dieną komanda padidėja šimteriopai. Vienąsyk suskaičiavome, kad renginio metu dirbo apie 1000 žmonių. Tai ir savanoriai, policininkai, apsauginiai, teisėjai ir kt.
– Ir visa tai valdote jūs?
– Viską galima suplanuoti, numatyti, paruošti atsarginius variantus. Galvojame apie lenktynininkus ir žiūrovus. Greičio ruožus išdėstome taip, kad jie būtų techniški ir nauji lenktynininkams bei įdomūs ir gerai privažiuojami žiūrovams.
Suomiai yra drausminga tauta. Jie net alaus padauginę nepažeidinėja tvarkos
Mano misija – viską teisingai suplanuoti ir vykdyti planą, teisingai strateguoti, numatyti A, B, C variantus. Situacijų valdymas man yra vienas įdomiausių dalykų, ir man tai daryti sekasi.
– Teko kelis kartus WRC etapus stebėti kitose šalyse. Pavyzdžiui, Suomijos etape per kelias dienas nemačiau nė vieno policijos pareigūno. Viską valdo savanoriai. Kodėl pas mus to nėra?
– Tai priklauso nuo ralio stebėjimo kultūros, žiūrovų mentaliteto. Suomiai yra drausminga tauta. Jie net alaus padauginę nepažeidinėja tvarkos. Mes taip pat turime savanorių, tačiau kol kas reikalingos ir papildomos priemonės žiūrovų kontrolei ir priežiūrai.
– Ar daug kainuoja renginys, kuriame dirba 1000 žmonių?
– Ralio organizacija yra labai didelis mechanizmas, kurį turime suvaldyti. Mūsų komandai suorganizuoti žiemos ralį kainuoja apie 116 000 eurų, tačiau tai tėra išlaidų suvestinė, į kurią neįmanoma įtraukti mūsų pačių energijos indėlio.
– Ir vis dėlto, kas groja pirmuoju smuiku? Ralio direktorius? Jūs? Ar Benediktas Vanagas?
– Be abejo, Benediktas. Jis yra vadovas. Pradžioje jis mums žodžiu nupiešia paveikslą, nusako, kaip jis turi atrodyti. O po to jau mes, jo teptukai, tas mintis perkeliame ant drobės.
Svarbiausia yra komanda, kuria gali pasitikėti, tikėti ir kartu įveikti iššūkius. Jų savo veikloje turime nemažai. Ir tikrai negaliu sakyti, kad yra vienas konkretus žmogus, pagrindinis ralio organizacijoje. Yra labai daug sričių, už kurias esame atsakingi ir tiesiog dirbame savo darbą.
– Benediktas Vanagas yra autokratiškas vadovas ar demokratas, vertinantis kitą nuomonę?
– Norint diskutuoti su Benediktu, reikia turėti rimtų argumentų. Ir jis juos priima. Žinoma, sprendimas didžia dalimi priklauso nuo jo nuomonės.
Jis labai reiklus, užsispyręs ir darbštus žmogus. Benediktui nėra nereikšmingų smulkmenų – viskas turi būti padaryta tik labai gerai. Retai kada iš jo išgirsi pagyrimą, bet jeigu jau išgirdai, tai turi labai džiaugtis.
Aš su juo dirbu daug metų ir puikiai žinau jo charakterį, ko tikėtis..
Vieniems reikia žinomumo, garbės, podiumų, kitiems yra smagu organizuoti renginius, valdyti procesus
– Benediktas visus lenktynininkus lenkia rinkodaros, viešųjų ryšių išmanymu. Tai daro jo komanda ar jis pats?
– Kaip ir visose situacijose, paveikslo eskizą mums pateikia Benediktas. Mes, komanda, esame jo užmačių ir planų vykdytojai. Per tam tikrą laiką susiformavo vidinė kultūra, kai mes stengiamės atlikti geriausiai kaip tik galime, o tie žmonės, su kuriais mums pakeliui, tampa branduolio dalimi. Mūsų komandoje svarbiausia – vidinis užtaisas, kuris leidžia daryti daugiau nei gali.Tai ir yra mūsų komandos stiprybė.
– Migle, esate lyg šturmanas ralio piloto šešėlyje. Visi kalba, kad ralyje nugalėjo toks ir toks lenktynininkas, ir toli gražu ne visi pamini šturmaną, kurio nuopelnas dažniau būna ne ką mažesnis. Ar nebūna apmaudu, kad atsiduriate Benedikto šešėlyje?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Vieniems reikia žinomumo, garbės, podiumų, kitiems yra smagu organizuoti renginius, valdyti procesus. Pasitenkinimą jaučiu ne nuo aplodismentų, o tuomet, kai pavyksta renginys. Komandos geras rezultatas yra didžiausia padėka už įdėtą energiją.
– Romai, B.Vanagas išmano tik viešuosius ryšius ar moka ir automobilį remontuoti?
– Pastaraisiais metais Benediktas perprato techniką. Ir tai labai svarbu važiuojant Dakaro maratone. Juk ne visur mechanikai suspėja, dažnai tenka ir patiems mašiną remontuoti.
Pastaraisiais metais Benediktas perprato techniką. Ir tai labai svarbu važiuojant Dakaro maratone
– Esate nuolatinis Vanago inžinierius?
– Iš tiesų turiu kitą pagrindinį darbą. Lenktynės tėra hobis. Labai smagu talkinti Benediktui, kai tiki jo didelėmis užmačiomis, kai yra rimta komanda, nauja technika.
– Ar prieš Dakarą teko tobulinti Benedikto automobilį, ar ten jau viskas buvo 100 procentų paruošta?
– Į techninę dalį mes nelindome. Ten viskas padaryta labai paprastai ir labai teisingai. Tik pagal ekipažo pageidavimus derinome saloną.
– Manote, kad šiuo automobiliu galima finišuoti dešimtuke?
– Tai labai geras automobilis, su juo galima daug pasiekti. Žinoma, techniką renkasi žmonės, visko gali nutikti. Tačiau, palyginti su „Oscar“, tai yra didelis žingsnis pirmyn. Jis galingesnis, geriau valdomas. Galų gale, šioje mašinoje yra net oro kondicionierius. Jis leidžia salone palaikyti 30 laipsnių temperatūrą, o „Oscar“ salone būdavo plius 70 °C. Tokią prabangą kaip kondicionierius iki šiol sau leisdavo tik gamyklinių komandų pilotai.
– Abu jūs dirbate lenktynių užkulisiuose. Gal kada bandėte ir patys lenktyniauti? Ar tai – ateities planai?
Miglė: Mūsų draugystė prasidėjo nuo lenktynių. Kadaise su Romu bandėme tapti lenktynininkais. Norėdami tai daryti, kreipėmės į automobilių sporto klubą „Lukis“. Ten buvo mūsų kelio pradžia. Įsigijome „VW Golf III“. Su juo įveikėme beveik visą ralio čempionatą. Dar po metų Romas čempionate važiavo kaip šturmanas. Tada susipažinome su Jonu Balčiūnu. Tapome jo klubo komandos nariais. Ir supratome, kad geriau jaučiamės lenktynių komandoje organizuodami, strateguodami, remontuodami... Žodžiu, pabandę važiuoti, atradome save.
– Lenktynės, renginiai – tai susiję su daugybe netikėtų situacijų, adrenalinu, stresu. Ar nesinorėtų dirbti kokio nors stabilaus darbo solidžioje įmonėje? Ateiti į darbą aštuntą ir ramiai iš jo išeiti penktą?
Miglė: Toks atvejis neįmanomas be medikų pagalbos. Mes įpratome dirbti neskaičiuodami valandų, negalvodami apie savaitgalius. Tiesiog darome gyvenime tik tai, kas patinka.
– Teko girdėti, kad jūsų šeima neieško ramybės namuose prie televizoriaus, o laisvalaikiu trokšta dar daugiau adrenalino?
Miglė: Esame netipiška šeima. Nežiūrime televizoriaus. Manome, kad išėjimas iš komforto zonos patikrina mūsų santykių stiprumą, praturtina mus.
Turėdami laisvą dieną ieškome dar daugiau adrenalino. Bėgiojame maratonus, važiuojame MTB maratonuose, kopiame į kalnus.
Alpinizmas – didžiausia mūsų aistra. Vasarą svajojame įveikti Elbrusą.
Kodėl pasirinkome kalnus? Nežinau. Gal tai jie mus pasirinko. Pirmąsyk į kalnus nuvykome su vaikais, pavaikščiojome. Užsikabinome. Vaikai irgi jau įsijautė į mūsų gyvenimo būdą, važiuoja MTB maratonuose.
O kalnai užėmė svarbią vietą mūsų gyvenime. Vos sugrįžę iš vienų kalnų, jau planuojame kitą kelionę. Taip ir gyvename nuolat planuodami. Tai ralį, tai kokį maratoną, Dakarą, tai kalnus...
