Honingsvogas – vos 2 tūkstančius gyventojų turintis šiauriausias Norvegijos miestas, įsikūręs Mageriojos saloje, ant Barenco jūros kranto. Jo gyventojai daugiausiai užsiima žvejyba, o dalis jų vasarą dirba su atvykstančiais turistais, nes čia yra paskutinė stotelė prieš pasiekiant Nordkapą.
Į Honingsvogą Nordkapo tuneliu atvyko ir K. Mieliauskas, o nedidelis miestelis jam iškart padovanojo magiškų vaizdų: „Vos įvažiavus į Honingsvogą giedrame nakties danguje pasitiko neįtikėtino ryškumo ir grožio šiaurės pašvaistė. Rodėsi, kad vyksta magiškas, dieviškas šiaurės pašvaistės šokis. Žalios šviesos buvo tokios ryškios, kad rodėsi tarsi kažkieno tyčia įjungtos.“
-
„Baltic to Arctic 2“: netikėtos kliūtys ir iššūkiai K.Mieliausko laukė jau pirmomis kelionės dienomis
-
„Baltic to Arctic 2“: K.Mieliauskas motociklu kirto poliarinį ratą ir patyrė šalčio iššūkius
-
„Baltic to Arctic 2“: prie Nordkapo motociklu artėjančiam K.Mieliauskui teko važiuoti tuneliu po vandeniu
Honingsvoge keliautojas apsistojo mažame viešbutuke, kuris yra ir žuvies fabriko personalo bendrabutis. „Miegoti nuėjau su šiaurės pašvaistėmis, bet labai greitai dangus apsiniaukė, pakilo stiprus vėjas ir prasidėjo snygis. Ar kitą dieną galėsiu nuvažiuoti iki Nordkapo, nežinojau – keliai galėjo būti uždaryti bet kurią akimirką“, – paskutinės nakties jaudulį prisimena K. Mieliauskas.
Pranešimas, jog kelias iki Nordkapo uždarytas, gali būti atsiųstas likus valandai ar vos pusvalandžiui iki jo uždarymo – oro sąlygos šiaurėje keičiasi greitai ir gali būti labai pavojingos. Anot K. Mieliausko, jei kelias iki Nordkapo uždaromas, yra dvi galimybės – arba juo nevažiuoja niekas, arba 11 valandą ryto yra formuojamas konvojus ir visi norintys keliauja kartu. Konvojaus priekyje važiuoja sniego valymo automobilis, už jo – transporto priemonės, iš paskos – patrulis.
Važiuojantys automobiliai turi būti pasiruošę tempimo lynus, kad įstrigus juos ištrauktų pagalbinis personalas. Jei kažkas įvažiavo į pusnį, o automobilį ištrauks pagalbinis personalas – kitiems automobiliams sustoti griežtai draudžiama, konvojus privalo judėti į priekį.
„Rytas, oro sąlygos atšiaurios, bet važiuoju, – apie kelionės kulminaciją pasakoja K. Mieliauskas. – Mano nuostabai, tiek pirmąjį, tiek kitus kelio užkardus randu atidarytus. Šiaurės toliai neaprėpiamai išplatėja, vidury kalnų vingiuojantis kelias atrodo labai mistiškai. Augmenijos nėra, matosi užšalę ežerai, kai kur kyšo plika žemė ir uolos. Kelias idealiai nuvalytas, tik pakelėse metras ar daugiau sniego. Važiuoju visiškai švariu asfaltu, pasitaiko ledo atkarpų. Ant padangų likę tik apie 20 procentų dyglių, visgi man liko tik kiek daugiau nei trisdešimt kilometrų iki kelionės tikslo, todėl dėl to nesijaudinu.
Daugiau rūpesčio kelia vėjas – jis toks stiprus, kad vos išsėdžiu ant motociklo. Raudoni stulpeliai, žymintys sniego gylį ir kelio ribas vingiuose, perlinkę nuo gūsių. Kartais sustoju, nes vėjas verčia žemės link – pučiant tokio stiprumo šoniniam vėjui nesu važiavęs, bet judu į priekį. Artėju prie žemės pakraščio ir galiausiai atvažiuoju į tikslą, į Nordkapą.“
Keliautojas sako, kad privažiavus prie šiauriausią Europos tašką žyminčio ženklo nusifotografuoti vėjas toks stiprus, kad išstovėti beveik neįmanoma. Atrodo, kad pašokus, vėjas paprasčiausiai nuneš tolyn. „Atvykęs pagaliau žvelgiau į Arkties vandenis, į iš visų pusių mane supančią Barenco jūrą. Man pavyko: 2263 kilometrų ir 12 dienų nuo Helsinkio iki Nordkapo žiemą motociklu, lydint visiems žiemiškiems iššūkiams, su kuriais čia galima susidurti“, – džiaugiasi K. Mieliauskas.
Keliautojas pripažįsta, kad tikrojo šiaurės ir tolimos kelionės grožio nuotraukomis ir vaizdo įrašais perteikti ne visada pavyksta. Anot jo, šiaurę reikia patirti, išgyventi, o ją papasakoti yra sudėtinga: „Laikas važiuojant į šiaurę, rodos, sustoja. Net tyla joje yra kitokia. Viskas šiaurėje yra tiršta ir tuo pačiu labai lengva, apima geras jausmas. O mes juk tiek daug gyvenime darome dėl gerų jausmų. Linkiu kiekvienam patirti didžiuosius šiaurės tolius, dangaus ir žemės platybes.“
Keliautojas ragina nebijoti ir svajoti, bet daryti tai atsakingai, nes gali nutikti kaip jam, kai svajojęs apie žiemiškas kelionės sąlygas gavo daug vėjo, nestabilių kilometrų, daug šalčio, o kartu – neįtikėtinų patyrimų, gerų emocijų, džiugesio ir dar vienos svajonės išsipildymo. „Per pastarąjį pusmetį CFMOTO 800MT motociklu leidausi į dvi keliones ir nuvažiavau nuo vieno žemės pakraščio iki kito – nuo Lietuvos iki šiauriausio Europos taško ir nuo Lietuvos iki piečiausio Indijos taško. Ačiū, kad buvote kartu ir iki susitikimo“, – iki kitų kelionių atsisveikina K. Mieliauskas.
