Prie „Jeep Cherokee“ vairo sėsianti Sandra Česnulevičiūtė apvažiuoti Lietuvą per 60 val. mėgins kartu su šturmane Erika Jočyte. Pagrindinis „4x4 Molėtai“ klubui atstovaujančių merginų tikslas – sėkmingai įveikti daugiau kaip 2000 km distanciją ir šeštadienio vakarą pasiekti finišą Druskininkų kurorto centre.
Vis dėlto lenktynininkės nestokoja optimizmo ir slapčia tikisi sudaryti konkurenciją kitiems dalyviams, priversdamos varžovus pasistengti. Nuo praėjusių metų pavasario kartu važiuojančios ekipažo narės save vis dar laiko naujokėmis, tačiau tarpusavyje jaučia stiprų komandinį ryšį, todėl viena kitą jau supranta ne tik iš pusės žodžio, bet ir iš piršto mosto.
Lietuviškajame Dakare debiutuosianti S. Česnulevičiūtė bekelės sportą pasirinko dėl romantikos, mat čia niekad nežinai, kur ir kokie sunkumai tyko. Praėjusių metų „4x4 Perimetre“ šturmane jau važiavusi E. Jočytė priduria, kad šioje autosporto šakoje svarbi strategija.
„Tenka galvoti, kaip apvažiuoti kelyje sutiktą kliūtį, įveikti brastą, tuo metu ralyje ar žiedinėse lenktynėse važiuoji tau duota trasa. Praėjusiais metais šiose lenktynėse net pusė ekipažų „sulūžo“ ir nepasiekė finišo, todėl mes bandysime iš svetimų klaidų pasimokyti, tikrai beatodairiškai nelėksime. Mano patirtis galbūt padės vadovautis šaltesniais nervais, o navigacija apskritai turi būti mūsų stiprioji pusė “, – pasakoja E. Jočytė.
Dukart Dakaro pragarą iškentęs lenktynininkas Benediktas Vanagas pritaria merginoms, sakydamas, kad ketvirtadienį startuosiančių lenktynių dalyviai privalės pademonstruoti maksimalų susikaupimą: „4x4 Perimetras“ – tai drausmės lenktynės. Manau, svarbiausia, ne važiuoti labai greitai, bet būti tinkamu metu reikiamoje vietoje. 60 valandų nuolatinis važiavimas, patikėkite manimi, nėra toks paprastas, koks gali pasirodyti. Tad šios varžybos išties turi sąsajų su tikruoju Dakaru.“
Ilgiausių Lietuvoje automobilių lenktynių organizatorius Gediminas Grigaitis kartu su kitais bekelės sporto žinovais praėjusią savaitę apvažiavo visą suplanuotą trasą ir dar kartą ją įvertino. Pasak specialistų, vietomis rečiau važinėjami pasienio keliukai užžėlę žole, o ši kai kur siekia visureigių variklių dangčius, tad dalyviams prireiks maksimalios koncentracijos bandant nepaklysti ir laiku susidoroti su orientacinėmis užduotimis.
„Svarbiausia nedaryti kvailų klaidų, susitelkti ties savo darbu, jį atlikti iki galo ir kuo kruopščiau, nes kiekvienas, net menkiausias, suklydimas gali kainuoti labai brangiai. Didėjant nuovargiui antroje lenktynių pusėje pasipila žmogiškos klaidos, kai vietoje kairės pasakai važiuoti dešinėn. Bandysime to išvengti, – ruošiasi E. Jočytė. – Šis bekelės maratonas yra aukščiausio lygio varžybos, kokiose bus dalyvavęs mūsų ekipažas. Tai pirmas toks startas tikrose, rimtose sporto lenktynėse. Jam ruošėmės apie pusmetį.“
Pasak dailiosios lyties atstovių, jų visureigis jau paruoštas artėjančiam startui, bet dar liko keletas patobulinimų. Prieš savaitę išbandžiusios automobilį visureigininkų sesijoje „Europabradas 2014“, lenktynininkės užėmė antrąją vietą „Tourism“ klasėje, tačiau įsitikino, kad kol kas „Jeep Cherokee“ pakaba pernelyg minkšta, tad teks ją sukietinti. Merginos ketina išmontuoti galines sėdynes, o jų vietą užims du papildomi atsarginiai ratai, gesintuvai, kelios atsarginės dalys, įrankiai bei kirvukas.
„Daugelį automobilio remonto darbų stengiuosi atlikti pati. Labai padeda mūsų klubo vadovas. Pagalbos prašau tik tuomet, kai reikia vyriškos jėgos ar techninių patarimų. Mokausi, kad vėliau trasoje vidury miškų nekiltų keblumų dėl gedimų. Jau žinau visus pagrindinius savo automobilio mazgus ir detales. Štai šiuos papildomus žibintus ant stogo irgi montavau – vedžiojau laidus, jungiau, tvirtinau“, – iš pažiūros nemoteriškus darbus su šypsena vardija S.Česnulevičiūtė.
Netrukus jos visureigio salone atsiras ir visa reikiama navigacijos įranga, kompiuteriai, į kuriuos pustrečios paros bus įnikusi šturmanė. Merginos nusiteikusios savo pareigas atlikti iki galo, tad apsikeisti vietomis žada tik kritiniu atveju, jei matytų, kad vairuotojai žūtbūt reikia poilsio. Maisto ruošos reikalus sportininkės patikėjo savo ištikimiausiems sirgaliams – antrosioms pusėms. „Kol moterys važiuoja, tegul gamina vyrai“, – juokauja lenktynininkės. Ekipažo narės jau susitaikė su mintimi, kad sumuštinius valgyti teks važiuojant trasoje.
1999 m. pagamintas visureigis su 4 litrų darbinio tūrio benzininiu varikliu (beveik 200 arklio galių) ir automatine pavarų dėže – jau antrasis S.Česnulevičiūtės sportinis visureigis: „Šis – kaip tik toks, kokio reikia, tiesiog subalansuotas moterims. Lengvesnis už anktesnįjį, pakankamai manevringas ir užtektinai galingas.“
Prieš tai turėtą „Grand Cherokee“ modelį Sandrai yra tekę sykį „paguldyti“ ant šono. Kiek kartų teko darbuotis kėlikliais ar atkasti giliai įklimpusį automobilį, merginos tiksliai nesuskaičiuoja, tačiau jos ir toliau specialiai nenaudoja gervės. Esą šitaip – daugiau azarto. Užtat savo nepakeičiamu talismanu lenktynininkės įvardija bagažinėje nuolat gulintį kastuvą, be kurio – nė žingsnio į bekelę.
