Rido Jasiulionio kalbinamas B.Vanagas pasakoja apie tikrąją finišo Pietų Amerikoje kainą, apie lenktyniavimo pradžią, vaikystės svajonę, ekstremaliose situacijose sustojantį laiką, pasirinkimą nevažiuoti „Toyota’os“ gamyklinėje komandoje ir paprastą receptą pasiekti neįmanomų dalykų.
– Automobilių lenktynės – sportas, kuris labai priklauso nuo technikos, nuo to, kokiu automobiliu važiuoji. Ne vien nuo lenktynininko pasirengimo, bet ir nuo technikų darbo bei pačios technikos. Tai, kad Pasaulio ralio maratono taurės etapas Italijoje – tik pirmos jūsų lenktynės šį sezoną po Dakaro ralio, juk būtent tai ir liudija?
– Daug kas suabsoliutina technikos svarbą techninėse sporto šakose, bet juk technika ir jos paruošimas – tai taip pat žmonės. Pasakyti, kad tik geras automobilis padeda laimėti lenktynes, būtų netikslu, nes kiekvienos lenktynės, o ir bet kuri veikla gyvenime priklauso nuo daugelio – tūkstančio ar net milijono – smulkmenų. Laimėtojai visose gyvenimo srityse būna tie, kurie daugiausiai tų smulkių veiksmų atlieka teisingai.
Galime turėti patį geriausią automobilį, pačią geriausią komandą, lenktynininką, inžinierius, bet jeigu mechanikas tinkamai neprisuks rato, mes niekur nenuvažiuosim.
Tai yra bendras vardiklis, čia galima pritaikyti vieną inžinerinę taisyklę, skelbiančią, kad tavo agregatas, tavo komanda ar netgi tavo tauta yra tiek stipri, kiek stipri silpniausia jos grandis – ne stipriausia. Kitaip tariant, galime turėti patį geriausią automobilį, pačią geriausią komandą, lenktynininką, inžinierius, bet jeigu mechanikas tinkamai neprisuks rato, mes niekur nenuvažiuosim. Visi esame labai stipriai priklausomi vienas nuo kito.
– Visi žavėjomės matydami, kaip jūs lenktyniavote Dakaro lenktynėse su lūžusia ranka, bet ar tai buvo sprendimas, dėl kurio nesigailite? Juk rankos reabilitacija, kiek suprantu, trunka iki šiol.
– Man buvo svarbus finišas, aš puikiai suprantu, ką Dakaras reiškia Lietuvoje – tai tikrai labai populiarus įvykis. Manau, kad gyvenime įprastai nuveiki tolygiai tikėjimui, t.y., kiek tiki – tiek ir padarai. Kadangi žinojau, jog privalau būti finiše, padariau taip, kad ten ir būčiau – ir tiek žinių.
O važiavimas su sulaužyta ranka yra nauja patirtis, kuri galbūt buvo šiek tiek skausminga, bet aš ją dabar turiu, ir ji – mano. Įmanoma yra daug daugiau, negu mes manome. Pakankamai daug žmonių pasaulyje užsideda sau lubas, ir dėl to nieko nepasiekia.
– Net ir fiziniai apribojimai gali būti tik aplinkybių siūlomos lubos, į kurias galima nekreipti dėmesio?
– Galbūt šis mano atvejis buvo šiek tiek unikalus, ir aš truputėlį juokauju. Tuomet, kai medikai Dakare apžiūrėjo mano ranką, jie nematė viso padėties rimtumo. Tik laimingo atsitiktinumo dėka galėjau tęsti varžybas, nes tai ne vien komandos, bet ir medikų sprendimas.
– Jie galėjo uždrausti, ir jūsų tikėjimas nieko nebūtų reiškęs?
– Taip, jeigu jie mato, kad potencialiai yra rizikuojama sveikata, aišku, kad tokiu atveju jie neleidžia lenktyniauti. Iš tikrųjų, padarę pirmąją rentgeno nuotrauką, jie man pasakė, kad aš daugiau negalėsiu lenktyniauti šiose lenktynėse.
Gydytojai matė tik vieną lūžusį kaulą. Iš tikrųjų lūžusių kaulų buvo žymiai daugiau, be to dar trys nutraukti raiščiai, ko jie nematė nuotraukoje. Gal ir gerai, kad nepamatė, kitu atveju mes nebūtume turėję tos patirties, kurią turime dabar.
Tuomet mes padiskutavome ir aš paprašiau peržiūrėti nuotrauką dar kartą, nes aš sutikčiau dalyvauti ir su tuo lūžiu. Pasižiūrėję dar kartą, jie pasakė: „Tau skaudės, tu nesi viso proto, bet iš principo gyvybei tai nėra pavojinga“. Mat jie matė tik vieną lūžusį kaulą. Iš tikrųjų lūžusių kaulų buvo žymiai daugiau, be to dar trys nutraukti raiščiai, ko jie nematė nuotraukoje. Gal ir gerai, kad nepamatė, kitu atveju mes nebūtume turėję tos patirties, kurią turime dabar.
Antra vertus, nemanau, kad tiek reikėtų šnekėti apie lūžusią ranką, nemanau, kad tai kokia heroizmo išraiška, nes tai tiesiog buvo klaidos pasekmė.
Buvo grandinė įvykių, po kurių mes praradome vairo stiprintuvą, dėl to man lūžo ranka. Jeigu tam tikru metu nebūčiau padaręs klaidų, greičiausiai mes būtume pasiekę dar geresnį rezultatą. Tai – patirtis, o blogos patirties nebūna; ji gali būti tik brangi. Dabar mes tai jau žinome ir pasistengsime būti geresni, nekartoti klaidų.
