– Benediktai, jūsų fanatiško tikėjimo, kad reikia varžytis iki galo dėka Dakaro ralis tapo lietuviams svarbiu įvykiu, visi jį seka ir laukia, tiki, kad galima dar aukščiau pakilti, nei jau esat pakėlęs kartelę. Kaip prasidėjo jūsų kelias į automobilių lenktynes? Teko skaityti, kad jūs ne iš karto atėjote į šį sportą, ne pačiame ankstyvajame amžiuje.
– Lenktynės mano gyvenime prasidėjo santykinai vėlai, nors pasaulyje yra gerų pilotų, kurie pradėjo dar vėliau negu aš. Man buvo 18-19 metų, kuomet pradėjau automobilių sportą ir esu jame jau 18-19 metų nepertraukiamai.
Natūralu, kad per tokį laiką galima susikrauti pakankamą žinių bagažą, ką, tikiuosi, esu padaręs, o tobulėjimo procesas vyksta nuolatos. Vėlai pradėjau neatsitiktinai, nes tik tada galėjau susikurti pradines sąlygas šiam sportui, juk automobilių sportas yra be galo brangus užsiėmimas.
Tuo metu aš jau uždirbdavau pakankamai solidžiai ir tai man leido pradėti sportuoti. Tuomet prasidėjo ne tik mano sportinė karjera, bet ir žmogaus, kuris domisi viešaisiais ryšiais, marketingu, tobulėjimas. Ši visuma buvo būtina, nes viską reikėjo kurtis pačiam, nieko Lietuvoje neturėjome, nemokėjome ir nežinojome.
– O pati svajonė buvo iš anksčiau? Kuo vaikystėje jūs norėjote būti?
– Man labai įstrigęs laikotarpis darželyje, tuomet vaikinai norėdavo būti kosmonautais, dabar sakytume – astronautais.
Esu gimęs 1977 m., dar toli gražu iki Nepriklausomybės. Merginos dažniausiai norėjo būti gydytojomis, o aš stipriai išsiskirdavau, nes norėjau būti BELAZ’o – didžiulio karjerinio sunkvežimio, kurio ratas daug didesnis už žmogų, vairuotoju. Kažkuria prasme, svajonė nepašykštėjo, aš tikrai tapau vairuotoju, tik ne sunkvežimio.
– Ar pavyko nuo pat pradžių užčiuopti tobulėjimo šiame sporte kelią?
– Man pasisekė, nes aš turėjau bent trejetą tikrų mokytojų, tuo metu žymių lenktynininkų – Valdą Jonušį, Alfredą Kudlą, Vytautą Venckūną.
Po pirmosios treniruotės suvokiau, kaip man toli iki tikrojo greičio. Tai buvo labai didelis šokas, ir nuo jo prasidėjo mano lenktynininko karjera.
Tie žmonės tuo metu visiškai nesavanaudiškai suteikė man labai daug žinių. Iš dalies aš pradėjau sportuoti ir dėl to, kad maniau, jog turiu be galo gerus vairavimo įgūdžius, jog esu labai greitas. Po pirmosios treniruotės suvokiau, kaip man toli iki tikrojo greičio. Tai buvo labai didelis šokas, ir nuo jo prasidėjo mano lenktynininko karjera.
– Ambicija buvo užgauta?
– Tikrai taip. Manau kad nemažai jaunų žmonių, lakstančių gatvėmis, mano, kad jie moka važiuoti, ir aš buvau panašus į juos. Tačiau lenktynių trasoje suvokiau, kad visiškai nieko nemoku, ir kai galvojau, kad galiu kontroliuoti automobilį, taip tikrai nebuvo. Nuo tada prasidėjo ilgas ir sudėtingas kelias, kuris davė pakankamai nemažai patirties.
– Ar prisimenat savo pirmąsias lenktynes?
– Buvo daug daugiau jaudulio, nei būna dabar, bet net ir dabar jis egzistuoja. Aš savo karjerą pradėjau nuo žiedinių lenktynių. Iki pirmųjų lenktynių buvau įveikęs apie 3 000 km Kačerginės Nemuno žiede. Visada norint kažką pradėti, reikėtų susidėti stiprius pamatus, kad įtvirtintum tai, ką tu darai.
– Bet juk tai nuobodu, tie 3 000 km žiedu. Kasdien – tie patys šimtai ratų… Turbūt atsibosdavo, ar neateidavo noras užsiimti kažkuo įdomesniu?
– Kiekvienas tikslo siekimas turi savo kainą. Kiekviena, net ir pati įdomiausia profesija turi be galo daug rutinos.
Jei astronautui sakytume: „koks įdomus tavo darbas!“, jis greičiausiai atsakytų, kad ir jame labai daug rutinos, tiesiog ta rutina yra specifinė. Sukant varžtus yra vienokia rutina, kepant duoną – kitokia, auklėjant kitus – dar kitokia... Lenktynininkų sava rutina, o pvz. mokslininkų – dar kita. Visi turime savas rutinas. Visi rezultatai, jeigu tikrai norime jų pasiekti, turi savo kainą, ir ta kaina nebūtinai yra labai saldi.
