– Kaip jūs žiūrite į talento ir darbo santykį? Ar tada, Kačerginėje sukdamas tuos ratus jautėte, kad esate talentingas, tiesiog dar reikia padirbėti?
– Atvažiuodamas į pirmąją treniruotę, tikrai žinojau, kad esu be galo talentingas ir turintis daug žinių, bet tuo teko skaudžiai nusivilti.
Tuomet ir prasidėjo darbas. Nežinau, ar egzistuoja ideali formulė, kiek ko turi būti, bet prisijungčiau prie Rytų filosofijos, kuri talentui neduotų daugiau 5 proc. 95 proc. yra darbas. Esu matęs nemažai pilotų, kurie nebūdami labai talentingi, savo darbu pasiekė aukštumas. Darbas suteikia žinių. Talentas yra tik šansas gerai pradžiai. Pradedančiojo sėkmę galima būtų pavadinti talentu. Visą kitą turi išmokti, turi sukaupti savo prakaito valandas.
Jaunystėje esu pakankamai užsiiminėjęs Rytų kovos menais, mano treneris sakydavo, kad meistro apibrėžimas yra dešimties tūkstančių valandų taisyklė.
Turi gilintis į savo sritį nemažiau dešimties tūkstančių valandų, tik po to žmonės tave pradės vadinti meistru, profesionalu arba savo srities žinovu. Aišku, kuo daugiau giliniesi į savo sritį, tuo daugiau atsiranda dar nepažintų klodų, ir tada imi suvokti, kad nelabai daug ką supranti. Bet aplinka ima tave traktuoti kaip profesionalą.
– „Žinau, kad nieko nežinau“, – dar iš Antikos mus pasiekianti išmintis... Lenktynės – labai su pavojumi gyvybei susijęs sportas. Ar šita aplinkybė nuo pat pradžių buvo akivaizdi ar kaip nors iškilo, ir kaip su ja susigyvenat?
– Iš tiesų, daug kas sako, kad aš užsiimu ekstremalia veikla. O man atrodo, kad ekstremalu yra daryti tai, ko nemoki. Taip, lenktyniauti, jei nesi savo srities specialistas yra pakankamai pavojinga. Tačiau, jeigu žinai, ką darai – tiesiog atlieki darbą. Profesionalūs lenktynininkai tik atlieka savo darbą, o jeigu jie daro daugiau, negu moka, tai greičiausiai gauna papildomų pamokų. Tokių pamokų esu gavęs labai daug.
– Būdavo pavojingų gyvybei situacijų?
– Tikrai ne viena. Gerai, kad šiuolaikinis automobilių sportas daug saugesnis negu automobilizmo eros pradžioje. Specifinių situacijų, kurių standartiniame automobilyje nebūtų galimybės išgyventi, yra buvę nemažai.
Turėjau patirtį, kuomet atsitrenkėme į medį vienose lenktynėse važiuodami 170 km/h greičiu. Tai buvo sustojimas tą pačią sekundę. Automobilis sustojo per tiek laiko, kiek jis gniuždosi.
Turėjau patirtį, kuomet atsitrenkėme į medį vienose lenktynėse važiuodami 170 km/h greičiu. Tai buvo sustojimas tą pačią sekundę. Automobilis sustojo per tiek laiko, kiek jis gniuždosi.
Medis liko stovėti savo vietoje, o kūnas turėjo be galo didelę perkrovą, nes nuo 170 km/h iki 0 km/h sustojom iš karto. Nors sportiniai automobiliai yra saugūs ir juose esama tam tikrų silpnų vietų.
Mes pataikėme labai nemaloniu kampu, ir tik dėl to, kad naudojome pačią naujausią įrangą, nieko nenutiko. Šaržuodamas galiu pasakyti, kad vienintelė trauma tuo metu buvo bėgantis kraujas iš nosies – tik todėl, kad pasikrapščiau nosį su įstrigusiu joje stiklu.
Bet juk visur gyvenime saugumo technika yra be galo svarbi – ir dirbant namuose, ir skutant bulves, ir pjaunant kažką elektriniu pjūklu, – visada privalai naudotis tam tikromis saugumo priemonėmis.
– Turbūt didesnis pavojus vis dėlto kyla lenktynininkui, kuris lekia apie 200 km/h. Ar būdavo jums situacijų, apie kurias sakoma „filmas galvoje prasisuko“?
– Būdavo. Bet dėl ekstremalumo, tai nežinau, kas yra pavojingiau – užsisvajojus eiti per gatvę, ar verstis be galo dideliu greičiu lekiant sportiniu automobiliu. Aš nebūčiau toks tikras, reikėtų pažiūrėti statistiką, ir ji nebūtinai būtų automobilių sporto nenaudai.
Tikrai įdomūs pojūčiai atsiranda, kai atsitinka įvykis, kurį būtų galima pavadinti ekstremaliu. Nemažai žmonių yra patyrę tokių būsenų, kuomet lyg sustoja laikas, kai viskas, atrodo, vyksta lėčiau nei įprastai. Kartą, pvz., važiuodamas 150km/h greičiu truputį nepataikiau į posūkį, ir ėmiau verstis į pievą. Automobilis vertėsi apie du šimtus metrų ir mano šalme tas laikas taip prailgo…
Kuomet prasideda ekstremali situacija, žmogaus organizmas atjungia proto veiklą, ir įsijungia pasąmonė. Pasąmonė už protą greitesnė apie dešimt tūkstančių kartų, mūsų mąstymo gebėjimai ekstremalioje būsenoje labai pagreitėja, o kadangi laiko yra tiek pat, atrodo, kad viskas vyksta daug lėčiau. Dėl to atsiranda ir papildomų galių.
Pvz., bobutė gaisro metu išstumia spintą, kurioje sukaupti visi jos gyvenimo daiktai, paskui keturi vyrai jos nebesugeba užnešti atgal. Buvo labai svarbu ir nebe proto, o pasąmonės pagalba ji susikaupė ir padarė žymiai daugiau, nei galėtų.
