– Kaip Dakaro ralis, turbūt pačios prestižiškiausios pasaulio lenktynės, atsirado jūsų gyvenime? Ar tai iš pat pradžių buvo svajonė, kurios reikėjo bent mintimis siekti, ar kaip nors susiklostė aplinkybės, kad gyvenimas pats pasiūlė tokią galimybę?
Kartą, pvz., važiuodamas 150km/h greičiu truputį nepataikiau į posūkį, ir ėmiau verstis į pievą. Automobilis vertėsi apie du šimtus metrų ir mano šalme tas laikas taip prailgo…
– Mano ir Dakaro ralio istorija labai gerai parodo žmogaus kelionę per gyvenimą.
Dakaro ralį žinojau visada, juk tai didžiausias automobilių sporto įvykis pasaulyje. Bet kai buvau jaunesnis, atrodė, kad Dakaras yra pagyvenusių žmonių užsiėmimas, manęs jis nuoširdžiai nedomino.
Jeigu kas nors būtų prieš penkioliką metų paklausęs, ar aš noriu važiuoti į Dakarą, būčiau atsakęs, kad man tai neįdomu. Bet nuomonės keičiasi, todėl, kad gauni tam tikrą kiekį informacijos, keičiančios tavo požiūrį į daugelį dalykų.
Dabar, kai trys Dakaro finišai jau yra už nugaros, galiu pasakyti kad esu vienas jauniausių jo pilotų, ir kad suprantu, kodėl jaunesni žmonės neturi galimybės pasiekti jame aukštesnių rezultatų.
Tai ir ultramaratonas, ir be galo didelio informacijos srauto lenktynės. Žmonės, neturintys sportinės ir gyvenimiškos patirties neturi šanso greitai atvažiuoti į finišą, nes padaro per daug klaidų. Dešimties tūkstančių kilometrų lenktynėse yra be galo daug galimybių padaryti klaidą, o ta klaida gali sustabdyti tavo lenktynes arba sustabdyti tave gyvenime.
Gyvenimiška ir profesinė patirtis ten yra be galo svarbi, jeigu neturi jos kritinio bagažo, neturi šanso Dakare finišuoti. Statistiškai apie penkiasdešimt procentų lenktynininkų nefinišuoja Dakare, kitaip tariant, tik pusė startavusių įprastai atvažiuoja į finišą. Todėl suprantu, kad jauniems žmonėms gali pasirodyti, jog tai neįdomu, nes taip buvo ir man.
– Neseniai sužinojome naujienų apie jūsų komandą, visų pirma, kad „Toyota“ jums pasiūlė startuoti kitų metų Dakare savo gamyklinės komandos sudėtyje, tačiau jūs nepriėmėte šito pasiūlymo. Kodėl?
– Tai daugiau buvo diskusija, kurios metu aš sužinojau tokią galimybę. Pasiūlymas nebuvo padėtas raštu ant stalo, mes buvome susitikę su gamintojais ir jų komanda. Pagal dabartinį mūsų greitį mes tikrai galime būti jų komandoje, tačiau gautume tik penkto–šešto vairuotojo poziciją, kitaip tariant, važiuotume trečiajame gamyklinės komandos ešelone.
Buvimas gamyklinėj komandoj turi savų pliusų, bet ir savų minusų. Viena vertus tu gauni be galo greitą automobilį, gauni žinių, „know how“, komandą, kuri žino, kaip lenktyniauti, kokią techniką naudoti, gauni viskuo aprūpintus savo srities specialistus, prižiūrinčius tavo techniką, visą šviežiausią informaciją.
Kita vertus, tu privalai žaisti tos komandos žaidimą, vykdyti jų nurodymus, privalai suvokti, kad joje pagrindiniu smuiku groja pirmieji du vairuotojai. Visi kiti yra tik aptarnaujantis personalas ir iš principo nebūtų leistina, kad trečiasis vairuotojas važiuotų greičiau negu pirmi du, nes jo tikslas yra padėti lyderiams, jeigu jiems prireiktų pagalbos.
Vyčio simbolis man yra be galo svarbus, ir už jį man niekas specialiai nepadeda, šis projektas tiesiog ateina iš širdies. Žinau, kad kol galėsiu vežti Vytį, tol jį vešiu.
Be to, tokiu atveju privalėčiau dalyvauti Dakare gamyklinės komandos spalvomis ir šiuo požiūriu negalėčiau įgyvendinti įsipareigojimų savo partneriams. O pasiruošimas Dakarui yra be galo brangus, ir aš pats asmeniškai tikrai negalėčiau to padaryti. Pvz., Vyčio nebegalėtų būti ant automobilio, nes tai tiesiog nebebūtų tos komandos prioritetas.
– Bet Vytis ir dabar nėra ženklas, kurį būtinai turite išpiešti ant savo automobilio?
– Viskas priklauso nuo tikėjimo. Šitas simbolis man yra be galo svarbus, ir už jį man niekas specialiai nepadeda, šis projektas tiesiog ateina iš širdies. Žinau, kad kol galėsiu vežti Vytį, tol jį vešiu.
„Toyota’os“ ir kitų komandų tikslai yra šiek tiek kitokie nei šalies atstovavimas. Mes pasirinkome likti privačia komanda ir kautis tarp jų. Gera žinia ta, kad „Toyota“ tikrai mato mus tarp pagrindinių privačių komandų žaidėjų, tai yra mums pakankamai didelis pasiekimas.
Manau, kad jų intencija bus mums pagelbėti net ir kai mes atstovausime tik „Toyota’os“ prekiniam ženklui. Mes visiškai pragmatiškai apsisprendėme, kad kol kas sieksime rezultatų savo rankomis. Be to, atsirado ir sportinė ambicija pasižiūrėti, kiek daug mes galime nuveikti tiesiog būdami lietuviai.
– Ekipaže labai svarbus ir antrasis asmuo – šturmanas. Nauja žinia, kad jūs susitarėte su nauju šturmanu Sebastianu Rozwadowskiu iš Lenkijos ir, ko gero, Dakare važiuosite kartu su juo.
– Šturmanai turi tokį juoką, kad lenktynes laimi lenktynininkas, o pralošia šturmanai arba mechanikai. Manyčiau, kad šturmano darbas yra ne mažiau nei pusė lenktynių sėkmės. Tai labai atsakinga pareigybė ir be reikalo šturmanai nėra tiek įvertinami, kiek vairuotojai.
Mūsų naujas susitarimas su Sebastianu yra susijęs su komandos tobulėjimu, šiuo metu šturmano kompetencija buvo labai svarbus mūsų prioritetas. Ekipažo darbas – kaip darnaus orkestro, norint pasiekti rezultatą, pasitikėjimas yra labai svarbus.
Tai abipusis pasitikėjimas, nes šturmanas atiduoda savo gyvybę į vairuotojo rankas, ir vairuotojas, klausydamasis to, ką sako šturmanas, atiduoda savo gyvybę į jo rankas. Šiame duete sėkmė priklauso nuo žmonių ryšio, nuo bendros patirties, nuo bendrų kilometrų kiekio, nuo laiko praleisto bendroje automobilio erdvėje.
