– O sakėte, kad šiais laikais automobilių sporte nedaug ekstremalumo! Gyvybę reikia į vienas kito rankas atiduoti!
– Ekstremalu yra daryti tai, ko nemoki. Jeigu darai nežinodamas ką, tai tikrai labai ekstremalus sportas.
– O jūsų žmona mąsto taip pat kaip ir jūs? Kad ekstremalu tik kai darai, ko nežinai, o ne kasdien, ne kiekvienos lenktynės yra ekstremalios?
– Manau, kad ji pasitiki mano veikla, juolab, kad aš nepasikeičiau. Mūsų pažinties pradžioje prieš be galo daug metų aš buvau toks pats, kaip dabar. Kita vertus, jeigu išgyvenau iki dabar, tai nemaža tikimybė, kad taip bus ir toliau.
O tų rizikų yra gyvenime įvairiausių. Einant per gatvę, važiuojant į darbą, skrendant lėktuvu, net maudantis duše mūsų gali tykoti įvairūs pavojai ir nelaimės, ypač, jei darysime ko nežinome.
– O jūsų sūnus Nojus domisi jūsų veikla, nori lenktyniauti?
– Šeimoje mes visi skirtingi. Mano tėvukas yra dirigentas, mama medikė, sesuo menotyrininkė. Žmona yra baigusi anglų filologiją, bet turi ir labai rimtą verslininko gyslelę. Nojus nesidomi automobilių sportu, bet jam patinka politika, jis domisi biochemija.
Mano tėvukas yra dirigentas, mama medikė, sesuo menotyrininkė. Žmona yra baigusi anglų filologiją, bet turi ir labai rimtą verslininko gyslelę. Sūnus Nojus nesidomi automobilių sportu.
Nemanau, kad yra labai svarbu, jog vaikai sektų tėvų pėdomis. Galbūt tėvai dažnai taip nori, bet juk pagrindinis mūsų visų tikslas yra turėti savo aistrą, savo ugnį kažkam, kur nori tobulėti.
Blogų profesijų nėra, būna tik neprofesionalai. Aš labai linkiu visiems turėti savo aistrą, ir tobulėti savo trokštamoje srityje.
– Dakaro ralyje stebina ne tik tai, kad jūs ten vežate Vytį kaip primirštą mūsų LDK didybės priminimą, kaip pavyzdį mums visiems. Kelia nuostabą ir tai, kaip rimtai jūs vertinate rinkodarą, pinigų pritraukimą. Turite savyje ir vadybininko gyslelę?
– Daugelį metų tuo domėjausi ir nors dariau nemažai klaidų, tai atnešė vienokią ar kitokią patirtį. Dakaras juk yra vienas didžiausių šios planetos žaidimų, jame dalyvauja didžiausios gamyklinės komandos ir stipriausi pasaulio žaidėjai.
Žiūrėdamas profaniškai į šitą industriją, ten niekada nieko nepasieksi. Tik skirdamas tam begalę energijos gali pasiekti rezultatą. Jeigu sukūrei produktą ir esi geidžiamas, tada gali gauti dalinį finansavimą. Jeigu jį gauni, galbūt gali pradėti ruoštis tokioms lenktynėms, o vien tai kainuoja nemažai ir patenki į užburtą ratą.
Nemažai žmonių gal norėtų būti mano vietoje, bet sužinoję kainą, kurią už tai moku – ne pinigais, o energija, kurią tenka atiduodi, manau, daugelis pasirinktų paprastesnį gyvenimo būdą. Žiūrėti televizorių vakarais, gerti alų ir rašyti komentarus yra daug paprasčiau.
– O ta kaina sumokama už galbūt keliasdešimtą vietą Dakaro klasifikacijoje?
– Keliasdešimta vieta Dakaro klasifikacijoje jau yra neblogas pasiekimas. Pilotų startuoja beveik du šimtai, o susirenka tikrai rimta publika. Pakomentuoti – vienas dalykas, tačiau atvažiuoti ir parodyti yra šiek tiek kas kita.
– Jūs keletą kartų paminėjote, kad buvo padaryta nemažai klaidų. Kai taip sakai apibendrindamas savo kelią, jau pasiekęs tam tikrą aukštumą, galbūt skamba visai lengvai. Bet pasigilinus, – juk šitos klaidos tai ir iššvaistyta energija, ir pinigai, ir kartais sveikata. Ar nebūdavo momentų, kai Dakaro projektui iškildavo grėsmė dėl tų klaidų?
– Grėsmių gyvenime buvo labai daug, ir manau, kad į tai reikėtų žiūrėti filosofiškai, nes tik taip viskas ir veikia. Klaida yra vienintelis gebėjimas tobulėti.
Kiek atsimenu savo pergalių, visada po jų viduje lieka tuštuma. Taip – šampano purslai, taip – pripažinimas, bet taip pat ir suvokimas, kad šį kartą nieko neišmokai. Išmokti gali tik tuomet, kai klysti. Kiekviena klaida tau atneša labai daug naudos. Klaidos dažniausiai būna brangios, norint atsitiesti po jų reikia nemažai psichologinės stiprybės, tikėjimo, kad gali toliau keliauti į priekį.
Kiek atsimenu savo pergalių, visada po jų viduje lieka tuštuma. Taip – šampano purslai, taip – pripažinimas, bet taip pat ir suvokimas, kad šį kartą nieko neišmokai.
Yra išmintinga patarlė, kad protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailys iš savų. Nuoširdžiai sakau, – nesu sutikęs nė vieno tokio išmintingo žmogaus gyvenime, kuris mokytųsi iš svetimų klaidų.
Tikiu, kad moko tik savos klaidos, nes tik savas grėblys tau skelia gumbą į kaktą, ir per tą skausmą gali sužinoti kaip nereikėtų daryti.
– Bet gali ir neatsikelti?
– Neišmintinga yra kartoti klaidas. Natūralu klaidas daryti, kartais ir labai panašias. Bet jeigu sugebi jas analizuoti, jeigu sugebi jų nekartoti, padaryti geriau, tai jos tampa vienu pagrindinių variklių keliauti į priekį.
– „Tikėjimas“, – žodis kurį karts nuo karto pakartojate. Pvz., tada, kai gydytojai jums sakė: „esi ne viso proto, jei nori važiuoti toliau“, minėjote tikėjimą, kad turite baigti lenktynes. Kuo remiasi toks jūsų tikėjimas, ar jis tiesiog – yra?
– Aš pastaruoju metu nemažai bendrauju su įvairiom auditorijom ir po vienos iš tokių diskusijų prie manęs priėjo žmogus ir sako: „Benediktai, jūs mane taip sumotyvavote!“ Man tuo metu užsidegė lemputė galvoje, aš staiga suvokiau, kad motyvacija yra visiškai lygi tikėjimui.
Kiek tiki tam tikrais procesais, kuriuos nori įgyvendinti, tokia yra ir tavo motyvacija. Jeigu nori kažką pasiekt ir tuo tiki, tu tikrai pasieksi. Jeigu tu nori, bet nesi tikras, tai lygiai tokia pati tavo motyvacija. Tikėjimas – gal ne visai suprantamas žodis, bet iš tiesų manau, kad tai pagrindas viskam. Tik kai tiki besąlygiškai, turi šansų pasiekti kitiems neįmanomų dalykų. Tai yra labai paprasta.
– Ačiū jums už pokalbį! Mums žiūrint per televizorių gal ir atrodo labai paprasta sėsti ir užbaigti Dakarą, pakilti į trečią dešimtuką, nesvarbu, kad ranka sulūžusi. Ačiū, kad atskleidėte kažkiek to paprastumo kainos. Sėkmės visose jūsų šių metų lenktynėse, ir, žinoma, lauksime Dakaro.
– Ačiū jums.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje 2015“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
