O ką jau kalbėti apie 4 km aukštikalnes, kuriose net automobilių varikliai pritrūksta deguonies.
15min žurnalistas, iki šiol važiavęs tik mėgėjiškuose raliuose (t.y. neturintis patirties, „čainikas“), tokia proga pasinaudojo – Dakaro dvasią pabandė pajusti šalia Vilniaus esančiame Gariūnų karjere.
Čia Benediktas Vanagas atliko savo „Toyota Hilux Gazoo Racing“ bandymus, kartu pažliugusia žvyro trasa šturmano kėdėje paveždamas kolegas, bičiulius ir vieną kitą žurnalistą. Iš šalies šį procesą stebėjusi Benedikto šturmanė Agnė Vičkačkaitė-Lauciuvienė, su kuria jiedu važiavo Lietuvos ralio čempionate (bet patyrė avariją), neslėpė, kad labai norėtų palyginti pojūčius. Koks jausmas įveikti greičio ruožą ralio automobiliu, kurio pakaba gerokai kietesnė, ji puikiai žino. O kaip jaučiasi žmogus šturmano kėdėje, važiuodamas automobiliu, kurio pakabos svyravimo amplitudė gerokai didesnė? Ypač tokioje nelygioje trasoje, kurios raline nelabai pavadinsi.
Grumtynės su šlapio žvyro koše
B.Vanago automobilio testai vyko šlapio žvyro vėžėse. Natūralu, kad šita košė, vos atleidus akceleratorių, stabdė „Juodąjį vanagą“. Norėdamas pasiekti didesnio stabilumo, pilotas prašė technikų sumažinto oro slėgį ratuose iki 1,5 atmosferos. Todėl aštresniuose posūkiuose jos bandydavo nusimontuoti. Arba per plyšį tarp ratlankio ir padangos „prarydavo“ akmenuką.
Taigi vienu sakiniu važiavimo charakteristikas galima nusakyti taip: sąlygiškai nedidelis greitis, bet tikrai daug kratymosi, „pjaunant“ per sunkų žvyrą. Automobilis akivaizdžiai kentėjo – prarijo daugiau nei 150 kg purvo masės.
Tie, kurie loja ant mūsų vyrų, kad jie dykumų maratone patiria avarijų ar daro klaidų, turėtų patys sau įsikąsti arba įsispirti į užpakalį.
Užbėgdamas įvykiams už akių, vos po trijų minučių važiavimo „keleivio“ kėdėje nuoširdžiai pasakysiu: tie, kurie loja ant mūsų vyrų, kad jie dykumų maratone patiria avarijų ar daro klaidų, turėtų patys sau įsikąsti arba įsispirti į užpakalį. Nes tai pragariškas (mechaninis) darbas, vertinant fizikiniais terminais. Neabejoju, po 5 val. važiavimo tokiomis sąlygomis jausčiausi lyg įkopęs į Everestą (viena iš neišsipildžiusių svajonių po to, kai perskaičiau Vlado Vitkausko knygą). Arba klibinkščiuočiau lyg garbus senjoras.
Užpakalis čia paminėtas neatsitiktinai. Sėdant į šturmano kėdę, kaip ir bet kuriame sportiniame automobilyje ar kartinge, labai svarbi sėdėsena. Ir nesvarbu, kad važiuojate tik gana trumpai, o automobilis šoka ne nuo didžiulės kopos – tik nuo sustumto buldozerių kalniuko. Jei norite išsaugoti sveikus sėdimosios ir stuburo kaulus beigi slankstelius, turite su visais antsvoriais taip įsipatoginti, kad tarp celiulitų ir kėdės rėmo netilptų net uodas.
Kitas svarbus dalykas ir, ko gero, didžiausias mano nusivylimas, yra mano galva, kurios kaklas niekaip nenulaikė tiesiai (būtinai atnaujinsiu sporto klubo abonementą). Daugelis vėliau klausė, kodėl visą kelią šypsojausi lyg beprotis. Žinoma, labiausiai dėl malonumo, kuris čia toks pats ar net didesnis nei amerikietiškuose kalneliuose. Tik štai – tie geležiniai amerikietiški vagonėliai ant bėgių prognozuojami. Tuo tarpu Benediktas Vanagas stengėsi sukurti kad ir nedidelių, bet netikėtumų.
„Šoksim nuo tramplino?“ – paklausė. „Jėga“, – kuo skubiau šūktelėjau, kad tik nepersigalvotų (nes šoko ne su visais keleiviais).
„Ar lipai kada nors į sieną“, – vėl klustelėjo įpusėjęs žvyro trasą. Ir užlipo stačia smėlio siena du kartus. Tai kur čia nesišypsosi... „Čainikui“ tai tikrai palieka įspūdį.
Tikroji šypsenos priežastis
Bet bene svarbiausia priežastis, dėl kurios nuolat šypsojausi, buvo autosporto entuziasto, dirbančio B.Vanago komandoje, Lino Ramoškos pranašystė. Prieš bandomąjį važiavimą jis draugiškai pagąsdino, kad mano galva, jei jos nelaikysiu, tabaluos tarp apsauginių vamzdžių ir prarasiu sąmonę. Svarbi pastaba: Lino ūgis 194 cm, mano – 190 cm. Taigi nesame sutverti įprastoms sėdynėms, galva nuolat išlenda šiek tiek aukščiau.
Žinoma, taip blogai, kaip Linas juokavo, nebuvo. Bet, negalėdamas nulaikyti galvos ir nuolat ja kinkuodamas, vis galvojau apie šį juokelį.
O realiose maratoninėse lenktynėse, anot Lino, tokių sąmonės praradimų tikrai pasitaiko, nes šturmano galva nuolat šokinėja kaip „ping pongas“: pirmyn-atgal, kairėn-dešinėn, aukštyn-žemyn ir t.t., nes jis neturi kur įsitverti.
Yra toks humoristinis posakis, kad tikras vyras prasideda nuo 40 metų (nes jau subrendęs) ar 100 kg svorio (nes jau įmitęs). Nors Dakare niekad nevažiuosiu, pridurčiau, kad tikras vyras yra ir tas, kuris nuolat bando įkopti į Everestą. Ir nesvarbu kur: Gariūnuose, Himalajuose ar Peru-Bolivijoje-Argentinoje.
