„Nors paskutinis ralis, kuriame dalyvavau, – „300 Lakes Rally“ ir baigėsi avarija, nesu iš tų, kurie sprendimus priima dar neatvėsus emocijoms. Tad leidau kelias savaites viskam nurimti, mechanikams liepiau automobilį parvežus į garažą tik uždengti audeklu ir jo neliesti, kol nepasakysiu, ką darom toliau“, – pirmąsias rimtas abejones dėl ateities ralyje, apnikusias vasaros pabaigoje, prisiminė lenktynininkas.
Toliau viskas, Dainiaus žodžiais, buvo dėliojama paprastai ir matematiškai: norint važiuoti gerai, reikia važiuoti daug, o daug važiuoti, finansine prasme, jei varžomasi ir ralyje, ir žiedinėse lenktynėse, yra labai brangu.
„Antroji priežastis – kai pasieki tokį lygį, kad varžybos vyksta vos ne kas savaitę, labai sunku save perorientuoti iš „ledo čiuožėjo“ į „baleto šokėją“. Na, ir trečioji, bene svabiausia – laikas. Šito nenusipirksi už jokius pinigus, o dėl darbo krūvio laiko pertekliumi ir taip negaliu pasigirti“, – tikina sportininkas. Pasiruošimas ralio varžyboms, pasak jo, trasų susirašymai ir kiti dalykai, užtrunka gerokai ilgiau nei žiedinėms varžyboms, todėl ir sprendimo priėmimo galutinėje įskaitoje laimėjo žiedinės lenktynės
Viena įsimintiniausių ralio akimirkų pertuos metus ant žvyro Dainiui vis dėlto išlieka pirmasis „stogas“ Estijoje, dar 2011-aisiais. Tuomet, juokiasi Dainius, iš automobilio iššoko labai didelėm akim.
Vėliau net ir prie „stogų“ ir kitokių kūlversčių, tikina lenktynininkas, priprantama, nes ralyje to neišvengia nė vienas, ir avarijų metu patiria jau nebe išgąstį, o nusivylimą, nes dar besiridenant automobiliui, supranta, kad varžybos baigtos.
„Paskutinėse savo praėjusių metų varžybose, „300 Lakes Rally“, dar bevirstant automobiliui, aš Mindaugui (Mindaugui Čepuliui – šturmanui) ištariau: „Turėjo anksčiau ar vėliau šiandien taip atsitikti...“, kadangi ralis buvo nervingas ir aš nujaučiau, kad kažkuriuo momentu galiu nesusitvarkyti su emocijomis.
Labiausiai iš ralio, manau, pasiilgsiu nuolatinio automobilio slydimo ir pokštavimų su šturmanu net pačiose ekstremaliausiose situacijose.
Darydamas daug dalykų pradedi jaustis nebeužtikrintas, o netikrumas atneša baimę, kuri ralyje, patikėkit, yra mažiausias pagalbininkas, – prisipažįsta lenktynininkas ir netrunka pridurti, kad gerų įspūdžių vis dėlto liks daugiau nei liūdnų. – Nors niekada netapau Lietuvos čempionu ralyje, manau, „2014 WRC Rally Poland“ parodė, kad nesam iš kelmo spirti, ir buvo bene įsimintiniausios ralio varžybos, kuriose ne tik finišavome, bet ir pasiekėme aukštą vietą. Labiausiai iš ralio, manau, pasiilgsiu nuolatinio automobilio slydimo ir pokštavimų su šturmanu net pačiose ekstremaliausiose situacijose. Susirasti profesionalų šturmaną ir gerą draugą, su kuriuo laisvai jaustumeisi ir ne varžybų metu, yra gan didelis iššūukis, ir man tuo klausimu pasisekė“.
Dainiui smagu, kad jo pilotuotas „Mitsubishi Lancer Evo X“ jau keleta mėnesių turi naują šeimininką – automobilis liko Lietuvoje ir toliau džiugins Lietuvos ralio žiūrovus pilotuojamas kito vairuotojo. Senasis „Mitusbishi Lancer Evo IX“ vis dar laukia savo naujojo šeimininko.
Paklaustas, o gal vis dėlto dar ryšis „išbėgti į ralio aikštelę“, Dainius neskuba purtyti galvos: „Kaip sakoma, nespjauk į balą, nes gali tekti iš jos gerti. Niekada nesakau niekada, bet artimiausius 5 metus, manau, tai neįvyks, kadangi jau dabar dėliojuosi žiedinių lenktynių sezoną užsienyje dvejiems metams į priekį. Bet apie tai – vėliau, kai ant sutarčių bus sudėlioti visi parašai“.
