Pirmoji – kuris greitesnis: Benediktas Vanagas ar Antanas Juknevičius. Šiais metais jie startavo techniškai labai panašiais automobiliais, tad gerbėjai tiesiog mėgavosi kiekviena proga palyginti du lietuvius vairuotojus. Kodėl gi ne, mažai tautai juk reikia mažų dalykų – galima užsimerkti prieš likusius šimtą sportininkų ir nepastebėti, kad abu lietuviai dažnai lenkdavo žinomiausią JAV atstovą Dakare Robby Gordoną ir ne kartą finišavo anksčiau ir už kitas pripažintas šių lenktynių žvaigždes kaip Cyrilis Despres ar Orlando Terranova.
Galutinėje rezultatų lentelėje juos skyrė tik 1 pozicija (B.Vanagas užėmė 26-ą, A.Juknevičius – 27-ą vietą), tačiau laiko skirtumas didžiulis – trys su puse valandos. Panašus laiko skirtumas buvo tarp nugalėtojo Stephane‘o Peterhanselio ir dešimtą vietą užėmusio Harry Hunto. Tad galima drąsiai teigti, kad į klausimą, kuris greitesnis, šiemet buvo atsakyta konkrečiai. Kitąmet gal bus kitaip, tačiau 2016-aisiais viskas aišku.
Kiek kvaila, kad gerbėjai tuo užsiima itin aktyviai ir dalis jų skilo į skirtingus lenktynininkus palaikančias puses. O kai kurios žiniasklaidos priemonės taip pat nevengia inicijuoti konflikto. „Benas tik verkti ir piarintis temoka, o Antanas tai kietas lenktynininkas“, „Benas pagaliau parodė tam išsišokėliui Antanui, kad yra greitesnis“ ir t.t. – tokių komentarų netrūko viso Dakaro metu.
Pripažįstu, kad bene pirmasis žiniasklaidoje apie padidėjusią konkurenciją tarp dviejų lietuvių užsiminiau būtent aš, šių eilučių autorius, tačiau vėlesnių šio konflikto plėtojimo nuopelnų prisiimti nedrįsčiau – užtektų pasižiūrėti į 15min publikuotų straipsnių apie Dakarą antraštes.
Antra intrigų dalis – pasiteisinimai: kas būtų, jeigu būtų. B.Vanagas teigė, kad, jei nebūtų praradęs laiko remontuodamas automobilį trasoje, būtų užėmęs 17-ą vietą. A.Juknevičius savo ruožtu patvirtino, kad, automobiliui negendant, jis būtų užėmęs 16-ą vietą. Tokie išvedžiojimai yra nesąmoningi ir, tikėtina, išprovokuoti būtent nesibaigiančių žiniasklaidos ir gerbėjų palyginimų.
Automobiliai genda kiekvienam ir tai yra automobilių sporto dalis. Sėkmės kiekis čia yra minimalus: kaip sako pats B.Vanagas, sėkmė yra tiesiogiai proporcinga pasiruošimui. Trasoje sugedo automobilis? Vadinasi, sugedusiai detalei pasiruošimo metu buvo skirta per mažai dėmesio.
Kiekviena mąstanti būtybė gali pasamprotauti, kas būtų, jeigu visas greičiausiųjų keturiasdešimtukas nebūtų turėjęs techninių problemų? Galbūt tuomet ir lietuviai būtų užėmę žemesnes vietas nei dabar?
Trečia – „stogas“. Seniai bebuvo tokia ironiška istorija automobilių sporte, tad reikėtų trumpai perbėgti per tikrus faktus, o po to paaiškinti iš faktų kilusias interpretacijas.
Faktas Nr. 1: Antrame Dakaro etape B.Vanagas kelyje sutiko karvę, nuskriejo nuo kelio ir patyrė avariją. Kokią, jis nedetalizavo, tačiau iš automobilio apgadinimų suprasti nebuvo sunku – dužęs priekinis stiklas, sulamdytos durelės ir stogas automobilių sporte gali reikšti tik tai, ką patys sportininkai vadina „stogu“.
Faktas Nr. 2: Šeštame Dakaro etape B.Vanagas finišavo su suknežinta viena automobilio puse – priekiniu stiklu, statramsčiu ir sparnu. Tačiau automobilio stogas – sveikas. Pats B.Vanagas teigė, kad atsirėmė į didelį akmenį (galbūt uolą) ir tokį paaiškinimą teisingu laikė daugelis su automobilių sportu, o ypač su bekelės sportu, susijusių žmonių. Tačiau vienas žurnalistas iškėlė versiją, kad B.Vanagas šeštame etape patyrė „stogą“, kurį bando nuslėpti.
Faktas Nr. 3: B.Vanago šturmanas S.Rozwadowskis, lenktynininkams jau grįžus į Lietuvą, papasakojo, kad jų automobilis vieną kartą buvo apvirtęs – antrame etape, po incidento su karve. Apie šeštą etapą jis neužsiminė.
Interpretacija: Turbūt 50 proc. Lietuvos populiacijos pamiršo apie būtinybę perskaityti sakinį iki galo ir įsiminė vieną frazę „buvo stogas“, kuri bematant buvo priskirta žurnalisto pasakojimui apie šeštą etapą. Taip B.Vanagas tapo melagiu, o klaidą padaręs žurnalistas – teisuoliu.
Reziumė: Niekam ne paslaptis, kad B.Vanagas nėra žmogus, atvirai kalbantis apie visas nesėkmes. Manau, šįkart jis gavo pamoką, kad patyrus avariją, geriau iškart papasakoti visas detales apie ją, nes, prasidėjus žiniasklaidos ir gerbėjų interpretacijoms, iškomunikuoti tiesą tampa neįmanoma.
Ketvirta vieta bereikalingoms intrigoms – rezultatas. 26 ir 27 vietos yra prastesnės nei prieš Dakarą išsikelti tikslai – pagerinti aukščiausią lietuvių pasiektą rezultatą, 24-ą vietą. Ar tai žingsnis atgal? Tikrai ne.
A.Juknevičiaus atveju tai yra didžiulis žingsnis į priekį, nes 2015-ųjų Dakare jis užėmė 60-ą vietą. Juolab kad šiemet jis važiavo visiškai nauju automobiliu bei pademonstravo, kad yra itin universalus vairuotojas.
Trečiajam Dakaro vairuotojui iš Lietuvos, Vaidotui Žalai, tai apskritai yra didžiausias jo sportinėje karjeroje padarytas žingsnis. Tebūnie jis nefinišavo Dakare dėl kažkokių problemų – komanda jas žino ir priežastis išsiaiškins.
Tačiau kas būtų drįsęs prognozuoti, kad po trijų Dakaro etapų iš lietuvių būtent V.Žala bus greičiausias? Tai buvo fantastiškas pasirodymas ir Vaidotas būtų tapęs stebukladariu, jeigu Prienuose nuo nulio mažiau nei prieš metus sukonstruotas automobilis būtų pasirodę finiše.
B.Vanagui tai taip pat žingsnis į priekį, tačiau jis yra mažesnis, negu konkurentų. Absoliuti vieta Dakare pasako ne viską – laikas yra svarbus faktorius. 2016-aisiais B.Vanagas nuo nugalėtojo atsiliko mažesniu laiko tarpu nei 2015-aisiais, tačiau užėmė žemesnę poziciją. Ką tai reiškia? Dakaro kartelė pakilo. Buvę lyderiai patobulėjo, atsirado naujų greitų varžovų, o B.Vanagas savo tempą padidino mažiau nei kiti.
Tačiau jis vis tiek greitas. Kaip ir A.Juknevičius bei V.Žala. Jeigu ralio maratonas būtų komandinės varžybos trys prieš tris, Lietuva nesunkiai patektų į „Top 10“ ir turbūt balansuotų ant „Top 5“ ribos. Savo favoritą kiekvienas turi ir krepšinio komandose, ir automobilių sporte, ir kitose sporto šakose. Bet gal nereikia menkinti vieno lenktynininko pasiekimų vardan kito išaukštinimo?
