15min žurnalistas sausio mėnesį su Dakaro karavanu aplankė tris valstybes: Peru, Boliviją ir Argentiną. Beveik visose šiose šalyse gyventojai kūrė ypatingą atmosferą. Ir ne tik lenktynininkams. Įsivaizduokite, artėjate prie Arekipos, Saltos, La Paso ar Kordobos, o jus pasitinka minios žmonių, išsirikiavusių jau likus 100 km iki didesnio miesto. Tiesa, iš pradžių mažesniais pulkeliais, tik ant viadukų ar pakelės kavinių. Tačiau, kuo arčiau oficialaus Dakaro punkto (greičio ruožo, podiumo ar bivako), tuo išprotėjusių gerbėjų ima didėti geometrine progresija. Dakaro metu gyvenimas čia sustoja. Neveltui pernai Paragvajuje Dakaro starto diena buvo oficialiai paskelbta nedarbo.
Dakaro dalyvių patogumui uždaromi keliai
Dar nuostabiau, kad pusė greitkelio ar miesto arterijos atitverta ir paversta „žaliu koridoriumi“ Dakaro dalyviams – kad jiems nereikėtų laukti spūstyse. Fantastika. Tik ar dėl to laimingi vietos gyventojai, kurių galimybės išvažiuoti iš miesto visą parą apribotos? Buvo ir protestuojančių, bet dauguma šypsojosi lyg gyventų rojuje.
Skurdžiausi džiaugiasi labiausiai
Nėra ko lyginti – labiausiai dėl Dakaro išprotėję Bolivijos piliečiai. Jie nėra išlepinti sporto renginių, tai viena skurdesnių šalių. Ir demokratijos čia mažiau. Todėl prezidento Evo Moraleso (A.Lukašenkos kolega pagal valdymo stilių) šnekų, kad „Bolivija yra ypatinga šalis“ (sunku būtų nesutikti) pripumpuoti čiabuviai, pamatę bet kokį Dakaro automobilį (tegul tai būna paprastas žiniasklaidos media car su lipduku), ima klykti, spiegti ir mojuoti vėliavomis lyg jiems kas padus kutentų. Diagnozė – masinė psichozė.
Gal dėl to, kad europiečiai jiems apskritai yra egzotika, boliviečiai (ir bolivietės) pulkais puola prie automobilių, prašo kartu fotografuotis. O apsukresnės merginos netgi sugeba paimti lenktynininkus už rankų, deda jas sau ant pečių ir taip imituoja „apkabinimą“. Na, o bučinys į žandą – jau retesnis, bet įmanomas veiksmas. Gerai, kad ne su „Kamazu“ važiavome – būtume parsivežę į Lietuvą ne vieną „nuotaką“. O jei jos dar gauna dovanų kokį lipduką ar marškinėlius... Tuomet prie automobilio puola tuntas aksesuarų medžiotojų, šaukiančių „Ola Bolivia“, „bravo“ ir panašius tekstus.
Po tokio pasifotografavimo vietiniai klykia lyg laimėję loterijoje naują automobilį ar gavę Dvasinio mokytojo palaiminimą. Akys dega, lūpos juokiasi – žodžiu ekstazė.
Dar vienas svarbus niuansas. Jiems nesvarbu, kad tu „no comprendo espanol“. Vis tiek esi priverstas suprasti vieną ir tą pačią visų klausimų esmę: ar jums patinka Bolivijoje? Gavę teigiamą atsakymą tampa dar dvigubai laimingesni ir vėl selfinasi patys, atsiveda vaikus, draugus... Nebent nuveja policija.
Tokiu būdu net ir paprastas Dakaro žurnalistas gali pasijusti jei ne Peterhanseliu, tai bent jo šlovės šešėliu.
Dar vienas faktas – žmonės pakelėse ir miestelių gatvėse stovi bet kokiu oru (Bolivijoje oro sąlygos buvo atšiauriausios) ir vos ne apskritą parą, nuo tolo mirksėdami prožektoriais ar mojuodami vėliavomis. Net visai maži vaikai. Ir netgi rengia didžiules šventes kiekviename miestelyje. Jiems Dakaras - tai tarsi lietuviška Kaziuko mugė su kapelų pasirodymais.
Kita vertus, atidėjus greičio ruožą Tupizoje, Dakaro karavanas į Argentiną (Saltą) pajudėjo diena anksčiau. Važiavome visą naktį iki 3 val. ryto. Nuostabu, kad ir Argentinoje naktį buvo pilnos pakelės žmonių. Bet juk aklina tamsa, kelionė iš anksto neplanuota – toks Dakaro gerbėjų fanatizmas nesuvokiamas sveiku protu. Štai taip šį fenomeną aiškina Saulius Jurgelėnas, „Agrorodeo“ komandos narys.
