Nors esu skraidęs tolimus atstumus (tarkime, į Šanchajų Kinijoje), anksčiau nejausdavau jokių nepatogumų dėl 7-8 val. skirtumo. Tačiau šį kartą – viskas kitaip. Nežinau, ar Lietuvoje per mažai miegojau, ar taip veikia actekų magija bet, vos sulaukiau 2018-ųjų, kaip lipo akys (aišku, prieš tai 14 val. skridome).
Ir, nors miego norėjosi kaip rudajam lokiui viduržiemyje, nubudau jau 4 val. ryto – nesimiega ir tiek. Sausio 2-osios naktį – jau 3.33 val., nes anksčiau nuėjome pogulio. Su kambarioku – „Dakar Warriors“ grupės nariu Egidijumi Janavičiumi persimetame vienu kitu žodžiu ir dar bandome snūstelėti. Jei ir pavyksta, tai tik labai trumpam – biologinis laikrodis vis dar orientuojasi į Vilniaus Katedros bokšto varpinę.
Todėl sprendimas atvykti kiek anksčiau, nei kiti, – auksinis. Sausio 3 d. rytą nubundame jau tik 5 val. – situacija gerėja.
Ir nors Dakaro lenktynės dar nestartavo, veiklos Limoje – per akis. Turiu omeny ne tik pasivaikščiojimus ar, kai kam, ir pasportavimus, pasibėgiojimus. Stengimės kuo daugiau Limos apeiti pėstute – jokių taksi. Ir gerai. Nes ir laiptais kopiame, ir garsiąja Limos uola grožimės – visas centras išsidėstęs išilgai jos.
Betyrinėdami siauras senamiesčio gatveles patenkame į savotišką Monmartrą – Barranco rajoną. Menininkų čia gerokai prisidėta – nors jaučiasi Pietų Amerikos netvarka (surūdiję apdaužyti automobiliai padeda pajusti tą kitokią atmosferą), iš esmės čia labai gražu. Emocijos tik teigiamos. Prie to labai prisideda ir Vaidotas Žala.
Užeiname į nedidelę vaisių parduotuvėlę. Kelių kalbų mišiniu (galiausiai, vis tiek ispanų Por Favor, mansanas) bandome aiškintis, kurie vaisiai valgomi, o kurie tik gražiai atrodo bei gardžiai kvepia. Vaidotas užburia pardavėją – ji siūlo ragauti bananų ir kažkokios „granato pusseserės“ granadilla. Vaidotas nemėgsta keistų vaisių, tad nuperka kelis didelius mangus. Čia pat pats juos nuplauna, nušluosto, nulupa ir vaišina komandą.
Jis puikiai sutaria ne tik su pardavėjomis – Dakaro lenktyninkas paprašytas mielai fotografuoja senjorų porelę iš Prancūzijos ir pasakoja jiems apie Lietuvą. Graži Dakaro pradžia.
Ir nors saulė dažniau slepiasi už debesų ar firminio Limos rūko, ateinančio nuo vandenyno, mūsų pokštai vis dažniau – apie ryškiai raudonas nosis ir iki skausmo įdegusius kaklus. Ne veltui šios šalies vienas iš simbolių saulė, o piniginė valiuta vadinasi taip pat – soliai. Bevaikštinėdami juokiamės vienas iš kito „traktorininko įdegio“ ir traukiame į dienos šviesą kremus. Dakaras dar neprasidėjo, o oda jau šaukia SOS.
Bet grįžkime prie reikalų. Sausio 3 d. Vaidotas sustyguoja veiksmus: 8 val. ryto taksi iš viešbučio turime pajudėti į Callao uostą – geras pusvalandis kelio už Limos, važiuojant į šiaurę šalia vandenyno. Tikimės, kad formalumus sutvarkysime per valandą – juk anksti ryte važiuojame.
Kelionės pradžia – labai linksma. Kolegos Mindaugas Plukys ir Andrius Laucius iš projekto „iGo2Dakar“ – linksmų plaučių vyrukai. Vos, taksistui neprieštaraujant, pagarsinu muziką (čia labai populiari M1 Plius stilistika ir skoniai), Andrius su Mindaugu ima pritarti falcetais ir „Queen“, ir kitiems skardžiabalsiams. Taksistas persižegnoja, o mes su Vaidotu leipstame iš juoko. Daininga tauta esame, ir labai temperamentinga.
Pasiekę uostą patenkame į visai kitą pasaulį. Limos grožio čia nė kvapo: tik barakai, mažos kebabinės ir tvoros, dvelkiančios šlapimu. Dar – pusiau benamių palaidų šunų trio. Visiškai kitas pasaulis. Nematoma Dakaro pusė.
Jei Vaidotas automobilio raktelius ir dokumentus atsiima per pusantros valandos, tai pagalbinių automobilių (media ir techninio) laukiantys kolegos saulėje kepa dvigubai ilgiau (išsamiau – filmuotoje medžiagoje).
Tuo metu į uostą atvažiuoja dalis Benedikto Vanago komandos su Marcelo ir Dariumi Biesevičiumi priešakyje. Pirmas dalykas, kurį padarome po draugiškų apsikabinimų – siūlome pasitepti kremais nuo saulės.
Automobilių atsiėmimo procesas dar nesibaigė. Atstovėję eilutę prie organizatorių autobuso stotelės, dardame link uosto vartų. Pakeliui – alkoholio kontrolė. Įlipusi į sausakimšą autobusiuką, moteris liepia pūsti keturiems vyrukams pasirinktinai. Paskui paprašo, kad kas nors padarytų jai asmenukę su dakaristais...
Pagaliau pasiekę teritoriją, kurioje sustatyti laivu iš Le Havro atplukdyti automobiliai, visi esame labai laimingi. Bet laimingiausias – Vaidotas, nes „kamanė“ po dviejų mėnesių pertraukos užsiveda iš antro karto, viskas puikiai veikia. O Mindaugas Plukys, sėdęs prie savo „Nissan Navara Odyssey“, prabyla net dzūkų tarme. Pamažu daugėja adrenalino, netrukus laukia administracinė komisija. Bet prieš tai reikia įsikurti bivuake, Las Palmas karinėje bazėje vos 5 km nuo Limos.
