Visos naujienos apie Dakarą (spauskite čia)
Terminą Dakaro „vienišiai“ sugalvojo projekto „iGo2Dakar“ koordinatorius Mindaugas Plukys. Tuomet visą bivako zoną, kurioje gyvena „Original by Motul“ klasėje važiavę motociklininkai, pavadinau „vienuolynu“.
Žinoma, tai nėra tikras vienuolynas, atskirtas nuo bivako. Po šią motociklų pristatytą zoną nuolat šmirinėja žurnalistai ar žiūrovai, patekę į bivaką. Juk smalsu, kaip atrodo „keistuoliai“, nusprendę į dykumų pragarą leists be techninės pagalbos.
Triukšmo čia tiek pat, kaip ir visame bivake: burzgia dyzeliniai generatoriai, virš galvos skraido sraigtasparniai. Tad galimybių pailsėti šiame vienišių miestelyje tikrai ne daugiau nei kitose bivako zonose.
Užsukęs čia vėlų vakarą, prisižiūrėjau visokių vaizdų. Dalis motociklininkų ramiai krapštėsi prie savo žirgų ar studijavo kelio knygas. Dalis pasakojo kolegoms apie savo griuvimus ir rodė sutvarstytas žaizdas.
„Va, matai, tas iš kairės. Jis jau dvi dienas važiuoja lūžusiais šonkauliais ir nesiskundžia“, – Balys žiūri man į akis, laukdamas ką atsakysiu.
O ką čia atsakysi? Vienuolyne tvyro ypatinga atmosfera. Pagarbi. Jau vien pasakymas, kad važiuoji „Original by Motul“ klasėje skamba kaip ypatingas pagyrimas. Nes tai yra visa Dakaro sunkumų konsistencija.
Tuo metu pro šalį prašlubčioja motociklininkas sutvarstyta koja.
„O štai tas jau sakė, kad nebevažiuos, skauda sumušimus. Bet pamatysi, truputėlį numigs ir vėl sės ant moco“, – pasakojo Balys.
Balys mėgsta bendrauti
Balys net ir pavargęs po dienos šuoliukų ir griuvimų, vakarieniaudamas bivako valgykloje tarsi antrą kvėpavimą įgaudavo. Jam labai patinka bendrauti – kalbėdamas ir dalindamasis dienos įspūdžiais, tarsi įsikrauna energijos.
Todėl kas vakarą Balį lydėję komandos nariai – Marija ir Kęstutis – kantriai laukdavo akimirkos, kada jau galės pasakyti: „Baly, metas miegoti“. Tačiau, kaip nesunku atspėti, pakeliui į vienuolyno palapinių miestelį (jis įsikūręs atokiau), Balys susitikdavo dar ne vieną pažįstamą ar bičiulį...
Kas Baliui labiausiai užkliuvo važiuojant vienišių klasėje? Galbūt tik tai, kad organizatoriai žadindavo šiuos „geležinius žmones“ kiekvieną rytą 5 val., nes jau po valandos supakuodavo ir į kitą bivaką išveždavo jų daiktus ir palapines. Ir visai nesvarbu, kad startas tik 9 val. ryto, tad motociklininkai galėtų dar ramiai 3 valandas ilsėtis. Tiesiog tokia organizatorių tvarka, kurios negalima pakeisti.
Trumpas filmuotas siužetas apie Balio gyvenimą „Original by Motul“ vienuolyne:
