Teoriškai valgykla veikia visą dieną: Dakaro dalyviams patiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Tačiau, jei į valgyklą ateini ne pagal grafiką (o mūsų, žurnalistų, gyvenimas gana spontaniškas ir nenuspėjamas), gauni tiesiog makaronų ir vandens. Idealiu atveju iš bivako išvažiuodavome 7 val. ryto, o kitą Dakaro stovyklavietę pasiekdavome 19-20 val. Išskyrus tuos kelis atvejus, kai kelias naktis iš eilės pasisekdavo nakvoti toje pačioje vietoje. Bet pasitaikydavo startuoti ir 2 val. ryto, taigi apie pusryčius bivake tekdavo pamiršti.
Tačiau Dakaras žurnalistams surėdytas taip: jeigu nori spėti į visus startus, finišus ir kai kuriuos tarpinius punktus, o gal net užsukti į kokį vaizdingesnį stebėjimo tašką kopose, ne apie bivako valgyklą pirmiausiai turi galvoti, o apie ankstyvą išvažiavimą – dar prieš spūstis.
Todėl, neslėpsiu, dažnai tekdavo užkandžiauti tiesiog važiuojančiame automobilyje ar lūkuriuojant lenktynininkų kur nors plynėje. Čia gelbėjo kariški sauso maisto daviniai ar degalinėse įsigyti sumuštiniai, riešutai, ledai. Ir daug daug geriamo vandens.
Bivako valgykla: kontrolė, bendravimas, egzotiški vaisiai
Žinoma, daugiausiai žmonių į valgyklą suguža arba anksti ryte prieš startą (6-7 val.) arba jau vakare, sutemus. Nė karto (išskyrus poilsio dieną) bivake nebuvau per pietus (nuolat buvome trasoje), todėl net negaliu įsivaizduoti, kas tokiu metu galėtų mėgautis pasisėdėjimu prie stalų ir suolų, kuriuos smėlio audros nukloja storu dulkių sluoksniu.
Atrodytų, badu čia tikrai neįmanoma galuotis, tačiau viskas priklauso nuo laiko planavimo. Jei pasidarai kokį laisvą pusvalanduką, tai turi laiko pasisėdėjimui prie dulkėto valgyklos stalo.
O pasisėdėjimai – tikrai mieli. Nes susirenka visas margumynas pilotų. Mačiau valgykloje pietaujančius Sebastieną Loebą, Nani Romą. Visai šalia.
Tiesa, norėdamas patekti į valgyklą, pirmiausiai turi praeiti kontrolės punktą. Ir nors mano žurnalisto pažymėjimo kodas buvo pažeistas, skeneris jo nenuskaitydavo, kiekvieną kartą po kokių 5-6 bandymų apsaugininkas, gūžtelėjęs pečiais, praleisdavo (organizatoriai gamino dublikatą, tačiau jo taip ir negavau).
Kitas žingsnis ties valgyklos vartais – indas su dezinfekantu. Apsišlakstyti juo rankas – griežtai rekomenduojama. Juk esame vidury smėlio plynės. Pilvo skausmais skundėsi net ir tie, kurie gyveno ne bivakuose, o viešbučiuose. Tad atsarga gėdos nedaro. Prisiminkite Vaidoto Žalos negalavimus pačioje Dakaro pradžioje.
Pusryčiai būdavo labai skuboti (nes reikia lėkti į trasą), tai asortimentas pernelyg nerūpėjo. Tradicinės bandelės (šviesi ir tamsi), sviesto gabaliukas, pora šaukštų omleto, sūrio ir šlapio kumpio griežinėlis. Stiklinė sulčių, kava (jos negėriau). Na, maždaug „Lidl“ lygio asortimentas, kurio visai pakanka tokiam greitukui.
Tačiau reikalavimai vakarienei – žymiai didesni. Nes šiuo laiku jau bandydavome mėgautis. Juk susėdi prie stalo su kitų komandų žmonėmis, kurių nepažįsti. Jie dalijasi savo istorijomis, o tu – savais dienos nuotykiais. Taip pamažu kūną supančioja miego voratinklis, kurį jau vėliau nusiplauni po šaltu dušu.
Bet pora žodžių apie asortimentą. Nutukti Dakare gal ir neįmanoma. Juk per dieną, kepinant saulei, nueini po 20 tūkst. žingsnių, plempdamas vandenį. Tačiau, rūpestingai renkantis maistą, galima visai skaniai pavalgyti.
Apie makaronus jau rašiau – jų yra visuomet. Tačiau vakarienės metu ne kartą mėgavomės ne tik trinta pomidorų sriuba, bet ir vištienos kepsneliais, keptais šonkauliukais. Ir, be abejo, salotomis, pagardintomis padažais. Su Vilniaus prekybos centrų restoranais gal ir sunku lyginti. Bet juk čia Dakaras, o ne „Akropolis“ ar „Mega“. Čia svarbu išgyventi dvi savaites nesublogavus – kad tokios nemalonios smulkmenos neužgožtų adrenalino ir aistros, kurią mums dovanojo puikiai pasirodę lietuviai.