Limos rūkai ir saulės žabangos
Limos klimatas – ypatingas. Kiekvieną rytą, jau antrus metus iš eilės, nubundame milijoniniam miestui skendint rūke. Na, jei ne visam didmiesčiui, tai bent pakrantės juostai. Ir 18–20 laipsnių šilumos ankstyvą rytą tikrai nieko blogo nežada. Išeiname pasivaikščioti iki vandenyno užsimetę tik marškinėlius, pamažu iš prestižinio Miraflores rajono atžingsniuojame iki Užupį primenančio Barranco (Limą sudaro 43 rajonai).
O Dieve, kokia klaida. Būtina su savimi turėti kuo daugiau kūno dengiančius marškinėlius (pvz., ilgomis rankovėmis) ir galvos apdangalą! Dar – apsauginio kremo nuo saulės. O, jei norite išgyventi, buteliuką vandens. Be el aqua (isp. – vanduo) – nė žingsnio.
Dar dabar prisimenu pernykščio Dakaro epizodą Argentinoje. Iki žiūrovų vargais negalais atvažiavęs motociklininkas griūva, minia kelia jį ir motociklą. O Dakaro herojus visa gerkle rėkia: la aqua, aqua, aqua! Tikrai buvo tiek ištroškęs, kad be šlakelio vandens toliau važiuoti nebegalėjo.
Bet nereikia ir Dakaro ralio. Nes Lima – kaip moteris (pačia geriausia prasme) – moka stebinti ir kuria siurprizus. Gali nudžiuginti, gali ir pravirkdyti. Todėl, jei nesivežate į Peru nosinės ašaroms šluostytis, pasiimkite daug kremo nuo saulės ir dar daugiau vandens. Antraip vos po kelių dienų savęs veidrodyje nepažinsite – saulė čia pikta. Todėl atviras jūsų kūno vietas (ypač nosį ir rankas) akimirksniu pačirškins UV spinduliuose.
Kur gauti vandens
Pradžiai galima nusipirkti oro uoste. Aš iš pradžių mėgavausi lietuvišku „Neptūnu“, kurio atsiskraidinau bagaže. Vėliau pirkdavome vandenį parduotuvėse, o, prasidėjus Dakaro raliui, prašydavome jo teisėjų autobuse arba bivako valgykloje.
Gerti iš krano čia griežtai draudžiama. Nesvarbu, kur esate – penkių žvaigždučių viešbutyje ar lauko stovykloje. Apie pavojų skrandžiui įspėja jau pats kvapas. Peru neturi tokio kokybiško geriamojo vandens, kokiu galime džiaugtis Lietuvoje. Iš esmės, lietuviškas geriamasis vanduo galėtų mums atstoti naftą – turime daug ir kokybiško. Peru šia prasme yra nuskriausta šalis.
Lietuviškas geriamasis vanduo galėtų mums atstoti naftą – turime daug ir kokybiško.
Ne veltui Vaidotas Žala, mitybai skiriantis ypatingą dėmesį, jau pirmomis dienomis, dar neprasidėjus Dakarui, atsidūrė ligoninėje, gavęs bakteriją. Dėl dehidratacijos lenktynininkui net lašinės buvo statomos. Taigi maistą ir vandenį, netgi sostinėje (nebekalbant apie karščiu alsuojančius smėlynus), reikia rinktis labai atidžiai. Tik parduotuvėse ar restoranuose, ir daugiau jokių improvizacijų.
Turbūt žinote auksinę taisyklę, dažnai kartojamą Lietuvos mitybos specialistų. Vasarą, atšilus orams, judančiam žmogui būtina išgerti 3–4 litrus.
Jei tik jauti troškulį, tai ir gerk. Čia antroji taisyklė. Jos pavyzdingai ir stengiausi laikytis tiek Dakaro ralio metu, tiek prieš startą lakstydamas po Limą.
Akivaizdu, kad Peru, kur sausio mėnesį vasara šilumos negaili, 4 litrai vandens per dieną iš organizmo išgaruoja akimirksniu. Juo labiau kad per dieną nueidavome miestų gatvėmis, kopomis ar dykuma iki 20 tūkst. žingsnių. Tai – dvigubai daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje.
Kremus teptis ir gerti vandenį reikia nuolatos
Turbūt supratote, kad kremu nuo saulės išsitepti reikia net tuomet, kai debesuota, nes orai čia gali pasikeisti žaibiškai. Kita vertus, net ir per debesų „vatą“ saulė pasiekia mūsų jautrią šiaurietišką odą. Todėl jau po pirmojo pasivaikščiojimo Limoje daugelis Dakaro dalyvių iš Lietuvos griebėsi už raudonų nosių, kaklo, perštinčių rankų.
Pamokas išmokome greitai, apsauginiais kremais nuo saulės pradėjome teptis iškart po pusryčių. Kita vertus, odą reikia drėkinti ir iš vidaus. Todėl kelnių kišenėje šalia išmaniojo telefono nuolat pūpsojo geriamojo vandens buteliukas.
Tiesa, daugelis, išgirdę, kad termometras rodo tik 26–28 laipsnius, stebėdavosi – negi taip karšta. Paaiškinsiu: termometro rodomą 25 laipsnių temperatūrą reikėtų dauginti beveik iš 2, kad gautumėte jutiminę. Nes santykinė oro drėgmė didelė (Lima yra antra pagal drėgnumą sostinė pasaulyje), o vėjas dažniausiai šiltas. Todėl, kaip supratote, nuolat kepėme saulėje kaip viščiukai. Arba, kaip sako mėsos gurmanai perujiečiai, chorizo (isp. kiaulienos dešrelės).
Tokiu atveju neužtenka pasiimti į trasą vieną buteliuką vandens. Privalai imti du sau ir dar vieną draugui. Antraip išdžiūs ne tik gerklė, bet ir pilvas prie stuburo prikeps. Įsivaizduokite: jei nuo tokio karščio užstrigdavo ar net išsijungdavo kai kurių kolegų telefonai bei kameros, tai kokias karščio ir smėlio dulkių atakas atlaikydavo žmogaus organizmas?
Beje, telefonus vėsindavome ant ledukų – padėdavo šaltus gėrimus finišo tiesiojoje nešiojusios merginos. Ir jos, ir teisėjai, nešykštėję mums vandens, Lietuvos žurnalistus jau pažįsta iš veidų. Nes mūsų šalies žiniasklaidos grupė buvo viena aktyviausių ir didžiausių – juk tokiai mažai tauta atstovavo net penkios komandos.
Kituose „Dakaro dienoraščiuose“ jau šią savaitę: kaip Dakare telefonu užfiksuoti geriausius vaizdus
