Daugiau Dakaro naujienų ir apžvalgų rasite čia
Kalnakasių miestą Arekipą, į kurį galima patekti vaizdingu, tačiau ir gana ekstremaliu kalnų keliu, Dakaro ralio organizatoriai pasirinko ir kaip tarpinį bivaką pakeliui į Takną bei Mokegvą, o vėliau dar ir kaip poilsio dienos vietą. Kodėl?
Na, miestas labai gražus, banguoja baroku. Tačiau juk dauguma Dakaro dalyvių per poilsio dieną laižosi žaizdas, o ne asmenukes mieste daro. Tiesą sakant, mums Antano Juknevičiaus automobilio gedimai ir jo desperatiškas noras toliau važiuoti Dakare gerokai užgožė Arekipos grožį.
Miestas gražus. O bivakas, įsikūręs šalia kalnų esančioje karinėje bazėje? Šaltas ir dulkėtas. Nes virš bazės nuolat skraidantys sraigtasparniai pakelia nuo žemės viską, kas tik įmanoma. Dulkių daugybė. Vienintelis daykas, kurio nebuvo kituose bivakuose - naktimis po teritoriją, aplink dalyvių palapines, lankstantys zuikiai.
Kai į Arekipos bivaką atvykome pirmą naktį, termometras rodė apie 10 laipsnių šilumos. Įvertinus, kad atvažiavome iš didžiulio dykumos karščio, nuo kurio raitosi oda, toks pokytis patiko ne visiems.
Todėl, užsisegęs palapinės duris ir įslindęs į miegmaišį, pusę mums likusio miego (t.y. pusantros valandos) pradrebėjau kaip zuikis nuo šalčio ir drėgmės. Vėliau sužinojau, kad lygiai taip pat jautėsi mano kolegos. Netgi daug patyręs Saulius Jurgelėnas. Bet jis juk išsekęs po maratoninių lenktynių. Norėdami sušilti, kvėpavome į miegmaišius, kol užmigome.
Kodėl organizatoriai net tris naktis vertė čia miegoti, nežinau. Nes karinėje bazėje trūksta ir dušų bei tualetų. Žodžiu, tikras Dakaras, su pabėgimu iš komforto zonos pas kiškius ir kariškius. Pasižiūrėkite, kaip tai atrodė.
