Tačiau kelionė trims savaitėms į Pietų Ameriką kainuoja nemažai ir finansai – toli gražu ne vienintelė išvykos dalis. Apie tai, ko reikia norint savo akimis pamatyti Dakaro ralį, papasakojo projekto #iGo2Dakar dalyviai Mindaugas Plukys ir Andrius Laucius, po savaitės patys skrisiantys į Pietų Ameriką.
Už savo darbą turi susimokėti
„Mintis nuvykti į Dakarą buvo jau seniai, tad bendrus reikalavimus žinojau. Prieš pusmetį pradėjau domėtis detaliau, konsultuotis su čia jau buvusiais žmonėmis, kalbėtis su partneriais ir taip viskas pamažu virto į tai, kad po savaitės išskrendam į Pietų Ameriką, o ten mūsų lauks Lietuvoje bekelės išbandymams parengtas ir keltu kartu su visų dalyvių technika atplukdytas automobilis“, – trumpai projekto eigą nusako M.Plukys.
Sudedamųjų projekto dalių yra kur kas daugiau ir viena svarbiausių – finansai. Kiek kainuoja savo akimis išvysti Dakarą?
Projekto #iGo2Dakar dalyviai tvirtina, kad pirma reikia apsispręsti, ką norima nuveikti. Norint tik pamatyti vieną kitą ralio greičio ruožą, pakaks nusipirkti bilietus į Pietų Ameriką, ten išsinuomoti automobilį ir porą dienų pasekioti visą lenktynininkų karavaną. Tačiau norint keliauti per visas tris valstybes, įveikti apie 10 tūkstančių kilometrų ir kartu su sportininkais būti visas 14 ralio dienų, atsiranda kur kas daugiau uždavinių.
„Mes į Dakaro ralį keliaujame kaip žurnalistai – pranešime kuo daugiau naujienų ir įdomybių visiems sporto gerbėjams, vežamės gausybę filmavimo ir fotografavimo įrangos. Lenktynininkai gana aktyviai komunikuoja savo pasiekimus, tačiau daugeliui įdomu, kas vyksta užribyje – ką veikia mechanikai, ką – gerbėjai, kokius uždavinius sprendžia komandų vadovai. Tokia privilegija dirbti – žurnalisto akreditacija visam Dakaro raliui – kainuoja daugiau nei trys tūkstančiai eurų“, – pasakoja M.Plukys, pridurdamas, jog už šią sumą gaunamas ne tik leidimas būti visuose bivuakuose, bet ir maitinimas ralio metu – pusryčiai, vakarienės bei specialūs maisto daviniai išvykstant į greičio ruožus.
Prie šios sumos pridėjus beveik du tūkstančius eurų kainuojantį lėktuvo bilietą į organizatorių lėktuvą, gauname bazinį paketą – kelionę pirmyn, atgal ir buvimą ralio metu. Tačiau reikia kažkur pragyventi kelias dienas prieš ralį, kelias dienas – po jo, tad dar tūkstantį eurų būtina išleisti viešbučiams. O svarbiausia – kaip įveikti tuos beveik 10 tūkstančių kilometrų? Pasidomėję galimybėmis, projekto #iGo2Dakar dalyviai liko nustebę.
Nuomotis automobilį – brangiau nei plukdyti
„Sudėjus akreditacijos, bilieto bei pragyvenimo vietoje kainas, galima „tilpti“ į 6 tūkstančius. Jeigu keliaujate kaip turistas, tuomet akreditacijos nereikės, tačiau ralio metu teks pirkti maistą ir nakvynes viešbučiuose. Mūsų skaičiavimais, „bazinis“ turisto komplektas be automobilio kainuotų apie 4 tūkstančius. Tačiau norint keliauti paskui ralio dalyvius, reikia automobilio. Pradėję domėtis jų nuomos galimybėmis, likome nustebę – tą Pietų Amerikoje padaryti labai sudėtinga“, – teigia M.Plukys.
Pagrindinė problema – ralio vieta. 2018-ųjų Dakaro ralis prasidės Peru, po kelių dienų persikels į Boliviją, o iš ten – į Argentiną. Automobilių nuomos įmonės arba išvis neleidžia išvykti į užsienį, arba neturi grąžinimo kitoje šalyje galimybės, arba už paslaugą paprašo neadekvačios sumos.
„Apsvarstę visus už ir prieš, peržvelgę mantos kiekį, nusprendėme keliauti savo automobiliu – „Nissan Navara“. Gabenimo kaina nesiskiria nuo nuomos vietoje, o privalumai akivaizdūs – turėsime gerai mums pažįstamą automobilį, kuris specialiai parengtas bekelės išbandymams. „Navara“ patikimumu ne kartą įsitikinome, automobilis yra naujas, o ką gautume nuomos kompanijoje, nėra aišku“, – savo automobilio gabenimo privalumus vardija M.Plukys.
Žurnalistų automobilio leidimas taip pat nėra pigus malonumas – akreditacija (taip, automobiliui irgi reikalinga akreditacija), gabenimas keltu iš Prancūzijos į Peru, leidimas įvažiuoti į bivuakus ir organizatorių suteikiamas pilnas draudimas kainuoja 6 tūkstančius eurų. Degalai vietoje atsieis dar apie tūkstantį. O kur dar paties automobilio įsigijimas bei modifikavimas.
„Su standartiniu keturiais ratais varomu automobiliu važiuoti Dakare galima – svarbu, kad jis atitiktų elementarius techninius reikalavimus. Tačiau norėdami iš tų trijų savaičių išpešti kuo daugiau, automobilį pritaikėme savo poreikiams. Mums dažnai reikės įkrauti įvairią įrangą, tad salone įrengėme papildomų USB jungčių bei 220V rozetę. Automobilis važiuos ir bekelės sąlygomis, tad „Hardman“ dirbtuvėse buvo modifikuota „Navara“ pakaba, sudėtos dugno apsaugos, užmontuotos specialios bekelei pritaikytos „Cooper“ padangos, 2 km į tolį šviečiantys papildomi „Hella“ ir „Lazer“ žibintai bei atlikta daugybė kitų patobulinimų“, – pasakoja iškart po Kalėdų į Peru kartu su kitais Dakaro dalyviais išskrisiantis M.Plukys.
