Dakaro naujienos (spauskite čia)
Medalis
Daug esu gavęs medalių. Tačiau vienas jų ypač brangus – tai Dakaro medalis. Jį gauna kiekvienas Dakaro maratono dalyvis, sugebėjęs pasiekti finišą. Vienąsyk ir man tai pavyko.
Dakarą prisimenu kaip didžiausią savo gyvenimo nuotykį, didžiausią kovą su savimi, technika, dykuma. Esu vienas iš poros dešimčių lietuvių, kurių smegenys pažeisti Dakaro viruso. Ligos simptomai tokie patys – visus traukia atgal. Visi jaučiasi lyg kariai, negalintys užmiršti kovos kvapo, sapnuojantys karo stovyklas ir mūšių vietas. Tik priešo ten nėra. Nes dykuma nėra priešas. Su ja reikia susipažinti, suprasti, susidraugauti. Kiekvienas ten kovoja su savimi.
Šis skyrius – tai 2002–2003 metų prisiminimai, kai Dakaras mane talžė akmenimis Šiaurės Afrikoje, vėliau murkdė Libijos smėlynuose. Atsipaipaliojęs po finišo tuomet parašiau išpažinties pavadinimą: „Aš vėl sugrįšiu į ralį, kurio labiausiai nekenčiu“.
Ralis, kurio nekenti
Dakaro maratonas – tai ralis, kurio nekenti labiausiai, renginys sadomazochistams, kurie sumokėję nežmoniškai didelius pinigus kankinami technikos gedimų, karščio, purvo, miega ant akmenų ir kaupdami paskutinius jėgų likučius mėgina pasiekti dar vieną iš septyniolikos finišų. Jie keikia organizatorius dėl to, kad juos įkišo tarp ugnikalnių ir verčia 300 kilometrų važiuoti lavos nuolaužomis pjaustant paskutines padangas, laužant paskutinius sveikus reduktorius bei pusašius, mes keikiame organizatorius už tai, kad jie nekenčia mašinų ir mūsų, jose važiuojančių.
Mes keikiame juos už akmenis, keikiame už 500 kilometrų aukščiausių Egipto kopų, kuriose sudegė sankaba, o variklis ėmė naudoti po 20 litrų alyvos kasdien, keikiame už tai, kad 55 sekundes pavėlavę į finišą pelnėme 20 valandų baudą. Keikiame visą šią bepročių kavalkadą, kurioje nebeliko žmoniškumo ir kurios nariai dėl savo išlikimo nepadės vienas kitam. Kaip ir tas sunkvežimio vairuotojas, kuris už iš greičio ruožo ištemptą sugedusį automobilį paprašė 8000 eurų.
Mes negalime kvėpuoti, negalime kalbėti. Ir tada dar kartą sau pakartojame: „Jeigu yra blogai, žinok, kad bus kur kas blogiau.“ Ir jungiame kitą pavarą...
Kiekvienas iš mūsų po daugelį kartų pasakėme sau, jog čia daugiau negrįšime. Galvojome, jog esame visiškai sveiki, kad šis renginys skirtas ne mums, o galbūt kažkokiems kvailiams. Dakaras sutrypė ir sunaikino visas mūsų ambicijas. Išvažiavome pilni vilčių kovoti kaip lenktynėse – dėl vietų absoliučioje įskaitoje, klasėje. Tačiau dar neįpusėjus mūsų ambicijos buvo sutryptos Sacharos dulkėse. Jau pusiaukelėje leisgyviu tapęs automobilis palaidojo tokias viltis. Nusispjauti į viską ir grįžti namo ar važiuoti iki galo tik dėl to, kad privažiuoti?
Pasirinkome antrąjį variantą. Dėl to, kad kentėtume iki galo. Jau galvodami ne apie vietas, o apie finišą ir džiaugdamiesi kiekviena diena, kiekvienu etapu, kurį baigėme iki galo. Kaip sergantis žmogus, pragyvenęs dieną ir vakarop padėkojęs Dievui už ją.
Mes neturime net teisės pagalvoti apie tai, jog rytoj bus geriau. Kai tik mus aplanko tokios mintys, išsyk kas nors nutinka: dažniausiai sugenda automobilis ir mes čia, dykumoje siaučiančioje smėlio audroje, turime jį taisyti. Smėlis užkemša gerklę, akis, nosį. Mes negalime kvėpuoti, negalime kalbėti. Ir tada dar kartą sau pakartojame: „Jeigu yra blogai, žinok, kad bus kur kas blogiau.“ Ir jungiame kitą pavarą...
