Visos Dakaro ralio naujienos (spauskite čia)
Balys Bardauskas – 39 metų motociklininkas, Dakaro maratone startavęs du kartus, 2009 metais grįžo be medalio ir su sulaužyta ranka, 2018 metais – sveikas ir su medaliu. Iš kitų „dakariečių“ jis išsiskiria savitu požiūriu į gyvenimą ir į Dakarą. 2018 metais startavo motociklu, ant kurio nebuvo nė vieno rėmėjo logotipo, o tik filmų vaikams herojai. Tokią iliustraciją jis skyrė savo sūnui.
– Tavo pirmoji pažintis su motociklu?
– Pirmoji mano pažintis su motociklu buvo 1989 metais Vilniuje, futbolo stadione. Tuomet „Žalgiris“ žaidė su „Geteburgu“. Stadione vyko loterija, šalia buvę vyrai laimėjo motorolerį. Aš supratau, kad man jo labai reikia, ir tai pasakiau sykiu buvusiam tėčiui. Jis pasiskolino iš bendradarbių 200 rublių ir išsyk vietoje man nupirko tą „Mini“ motorolerį. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Dėl Dakaro kaltas futbolas?
– Taip, dėl Dakaro kaltas futbolas. Pradžioje išmokau važinėti ant dviejų, o paskui – ant vieno rato.
Besimokydamas mokykloje jau persėdau ant japoniškos technikos. Buvau vienas pirmųjų Lietuvos „britvininkų“. Esu pakeitęs gal 20 skirtingų modelių. Kiekvienais metais mano garaže stovi nauja „britva“. Tik vis rečiau randu laiko ją išsitraukti iš garažo.
– Tai kiek tavo kaulų pakeista?
– Kaulų pakeista nedaug. Turiu tik vieną metalinę plokštelę rankoje. Traumos prasidėjo tuomet, kai pradėjau važiuoti su „enduro“ motociklu.
– Su „enduro“ pradėjai važiuoti „britvos“ greičiu?
– Taip.
Dėl Dakaro kaltas futbolas. Pradžioje išmokau važinėti ant dviejų, o paskui – ant vieno rato.
– Turi netipiško linksmų istorijų pasakotojo įvaizdį.
– Mano charakteris gal neišskirtinis, tiesiog požiūris kitoks.
Jums reikėjo jų visų paklausti – koks tikslas važiuoti į Dakarą. Juk žinome, kad Dakarui reikia labai didelio pasiruošimo ir didelių finansų. Pavyzdžiui, aš nuvažiavau iš Vilniaus į Bankoką ir išleidau gal tik 2500 eurų. Tad reikėtų labai gerai pagalvoti, kas yra geriau. Taip, Dakare gauni daugiau adrenalino, didesni iššūkiai.
Dėl ko aš važiuoju į Dakarą? Tam, kad kai sulauksiu 70 metų ir su kaimynais būsiu žvejyboje, galėčiau jiems papasakoti pačią įdomiausią istoriją.
– Dauguma sako, kad nori įveikti tą iššūkį.
– Na, aš į kalnus lipau, buriavau, nardžiau, bėgau maratonuose, bet, va, neturiu to mažo Dakaro ženklelio. Esu labai užsispyręs, pernelyg jau toli nuėjau, kad gaučiau tą medalį. Turiu tai padaryti, o tada galėsiu sulaukti ramios senatvės.
– Netraukia palenktyniauti automobiliu?
– Dar ne, per jaunas. Na, kas yra važiavimas automobiliu? Važiuoji, bumt į akmenį, pasikeiti padangą, išgeri pepsikolos ir toliau važiuoji. O su motociklu ne. Bumt į akmenį ir viskas – ralis baigtas. Automobiliu važiuoji dviese, gali pasikeisti, gali pasitarti. O aš pasiimu 180 kilogramų motociklą ir joju vienas 12–14 valandų. Kartais būna taip sunku, kad su motociklu pradedi bendrauti, sakai, na, dar truputį pakentėk ir jau tuoj mes abu būsim finiše.
Dėl ko aš važiuoju į Dakarą? Tam, kad kai sulauksiu 70 metų ir su kaimynais būsiu žvejyboje, galėčiau jiems papasakoti pačią įdomiausią istoriją.
– Ar niekada nesakei motociklui, kad gal jau užteks, gal jau važiuojam namo?
– Ne, nesakiau. 2009 metais važiavau iki galo. Maniau, kad lūžusi kairė ranka, o kai padarė rentgeną, pasirodo, kad ir dešinė. Gauni tiek daug adrenalino, kad nejauti nieko. Įsijauti į tas lenktynes. Gal pernelyg.
Vieną dieną aplenkiau 100 motociklų. Tada prie manęs priėjo „Yamahos“ komandos šefas ir sako: „Ar tu proto turi, kokiu tempu tu važiuoji?“ Man tai suveikė priešingai ir kitą dieną nutariau dar labiau paspausti. Tačiau neapskaičiavau savo galimybių. Kelias dingo dulkėse, važiavau į „fesh-fesh“ zoną. Kritau vartydamasis ore. Patyriau traumą. Paskui padariau dar vieną klaidą – kitą dieną važiavau lūžusia ranka. Pasekmes jaučiu kasdien. Ranka neturi jėgos, važiuoti sunku.
(...)
– Tai kokio velnio reikia grįžti į tą Dakarą vėl ir vėl?
– Kiekvienas turi savų motyvų. Vieni štai sako, kad tai yra Lietuvos vardo garsinimas. O jūs nuvažiuokite ir paklauskite Čilėje, kas ten žino Lietuvą? Niekas ten jos nežino. Tai cirkas, kuriame tu dalyvauji. Apie tave rašo spauda, tau duoda pasisakyti, gali dėstyti savo mintis. Susimoki 100 000 ir gali baigti tą cirką jau antrą dieną, jeigu tik padarysi klaidą. Taigi tiek ir daugiau nieko, jokių čia Dakaro virusų, jokių priklausomybių. Važiuoji, stengiesi pasiekti finišą, susipažįsti su labai įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio. Tai avantiūristai iš didžiosios raidės. Apie juos rašo laikraščiai, kai kurie gerai, kai kurie nelabai.
Jeigu gyvenime buvai pilka asmenybė, tai tu turi dvi galimybes. Viena – nusipirkti naują BMW, važinėtis juo po Vilnių ir tada visi sakys, va, matai, koks jis kietas, kokį automobilį nusipirko.
Yra ir kita galimybė – važiuoti į Dakarą. Dabar tokia etiketė uždėta, kad Dakaras yra kažkas tokio. Man tai jis nieko tokio. Na, aišku, išskyrus kai kuriuos momentus, pavyzdžiui, vienąsyk važiuodamas motociklu kopose buvau praradęs sąmonę. Kopose. Pradžioje labai greitai leidausi, paskui kilau. Jausmas panašus kaip skrendant akrobatiniu lėktuvu. Dėl to ir „atsijungiau“.
– Su BMW važinėdamas aplink rotušę to nepajusi?
– Tikrai ne. Čia daugiau reikalų. Pavyzdžiui, rytais oro temperatūra kartais siekdavo penkis laipsnius šilumos. Tu rengiesi neišdžiūvusius, vakar sušlapusius drabužius ir sakai: „Kurių velnių aš čia, kurių velnių aš tai darau?“
Mane pamatęs Stephane‘as Peterhanselis pasakė: „Tu šiandien praradai ranką, rytoj prarasi galvą. Tu negali važiuot sulaužyta ranka.“
Bet būna ir linksma. Pavyzdžiui, vienąsyk mano komandos draugas paprašė patempti jo motociklą, nes neužsivedė. Aš tempiu, o jis ima rėkti, atsisuku ir žiūriu, kad iš mano motociklo dega atvira liepsna. Sustojom, abu pilam smėlį, tačiau liepsna nė kiek nemažėja. Prancūzas įkišo ranką į liepsną, užsuko „kranelį“, pervertė motociklą į kitą pusę ir viskas baigėsi.
Kitas toks linksmas įvykis buvo prieš vieną stovyklą. Tam, kad patektum į stovyklą, reikėjo pervažiuoti kopas. Jau buvo tamsu, buvo uždegti žibintai, kad mes rastume kelią į stovyklą. Aš pradėjau kilti į kalną, motociklas vos traukia, nes labai statu, aplink daug užstrigusių automobilių. Ir tada matau žmones su prožektoriais, jie ima švilpti, rėkti. Aš galvoju, OK, sustosiu, kai pakilsiu.
Sustojau, jie pribėgo ir man rodo – žiūrėk, ten priekyje nieko nėra, ten bedugnė, status skardis. Tai guliu vakare ir galvoju. O jeigu aš būčiau nesustojęs, būčiau pajutęs kritimą, šuolį, būčiau kritęs ir krisdamas dar maigęs stabdžius, taikęsis nusileisti...
Tada aš su daug kuo bendravau stovykloje. Vieną vakarą pasikvietė Vladimiras Čiaginas, išvirė koldūnų, mes pavalgėm, pasikalbėjom, jis stebėjosi, kad važiuoju sulaužyta ranka. Kitą dieną mane pamatęs Stephane‘as Peterhanselis pasakė: „Tu šiandien praradai ranką, rytoj prarasi galvą. Tu negali važiuot sulaužyta ranka.“
