Daugiau Dakaro naujienų (spauskite čia)
Darius Vaičiulis – Antano Juknevičiaus šturmanas, verslininkas, investuotojas, alpinistas. Įveikęs daugybę verslo iššūkių, daugybę pasaulio aukščiausių kalnų viršūnių, pagal turimą turtą priskiriamas prie turtingiausių Lietuvos žmonių, Darius sėkmingai valdo psichologinę situaciją automobilio kabinoje bei randa kelią dykumose.
– Dariau, kokių savybių reikia šturmanui?
– Ramaus požiūrio į problemas. Man sekasi tai turėti. Gal padėjo buvę iššūkiai kalnuose, sporte. Naują stresą priėmiau ramiai. Kas pažįsta Antaną, žino, kad jį reikia dažniau sulaikyti, nei skubinti. Tad kabinoje nuolat reikia jausti vairuotojo psichologinę būseną. Ją pajusdavau išgirdęs Antano kvėpavimo ritmą. Kai ausinėse išgirsdavau padažnėjusį kvėpavimą, suprasdavau, kad laikas raminti vairuotoją. Išmokau pajusti standartines situacijas, kada jis nori lėkti. Taigi iš šturmano pusės turi ateiti ramybė ir susikaupimas.
Visur yra rizikos – ir versle, ir kalnuose, ir Dakare. Visur reikalingas šaltas protas, skaičiavimas, susitvardymas, ambicijos, užsispyrimas.
Tačiau apskritai Antanas važiavo gana saugiai. Kartais man net trūkdavo greičio. Pavyzdžiui, būdavo kokių 10 kilometrų tiesioji, aš susakydavau visas duobes, tramplinus, kurie pažymėti kelio knygoje. Ten buvo galima važiuoti maksimaliu greičiu, gal 170 km/val., o Antanas važiavo 140 km/val. Tačiau aš ne prie vairo ir nežinau, ar galima važiuoti greičiau, gal kelias slidus, gal yra rizikos didinti greitį. Tuomet paklausdavau Antano, ar neslidu. Jis kaip ir suprasdavo, kad man kažko trūksta, atsakydavo, kad slidu, ir važiuodavo tokiu greičiu, kuris jam atrodydavo geriausias.
– Ar daug pareigų turi Dakaro šturmanas – psichologas, kelio knygos skaitovas, kas dar?
– Dakaro šturmaną aš labiau linkčiau vadinti navigatoriumi. Rodos, organizatoriai kasmet bando padaryti taip, kad navigacija būtų vis sudėtingesnė. Taigi šturmano darbas neapsiriboja kelio knygos informacijos skaitymu. Jis turi surasti patį geriausią, tikriausią, trumpiausią kelią GPS taškų ir finišo link. Be to, kelio knygoje pažymėti tikrai ne visi posūkiai ir ne visos pavojingos vietos.
Ralio metu neturėjau nė vienos laisvos akimirkos. Pirmiausia peržiūri kelio knygą, žymiesi, įvedi pakeitimus. Eini į dalyvių susirinkimą, atneši informaciją komandai ir ją perteiki. Pasikalbi su mechanikais apie jų logistiką. Ir taip ateina naktis. Lieka 4–6 valandos išsimiegoti.
– Ar turėjote kokių nors palydovinių žemėlapių, papildomų navigacijos prietaisų?
– Tai draudžia maratono taisyklės. Ir jeigu tokių prietaisų ras tavo automobilyje, pašalins iš varžybų. Girdėjau, kad rimtose komandose yra specialūs žmonės, kurie prieš startą dar patobulina kelio knygą pagal turimą papildomą informaciją.
– Užsiimate verslu, kur reikalingas tikslumas, apsidraudimas nuo rizikos. Ištrūkęs iš verslo pasaulio lekiate į labai rizikingas vietas – aukščiausius kalnus, Dakarą, kur gausybė adrenalino, kur žūsta žmonės. Jumyse gyvena du skirtingi žmonės?
Pradžioje būdavo nelabai jauku, kai Antanas šoka per smėlio kalno keterą. Jis gal ir mato, kur šoka, bet aš tai nematau.
– Visur yra rizikos – ir versle, ir kalnuose, ir Dakare. Visur reikalingas šaltas protas, skaičiavimas, susitvardymas, ambicijos, užsispyrimas. Viskas labai panašu.
– O baimė? Kur jos daugiau?
– Baimės yra. Ir versle, ir visur kitur. Pavyzdžiui, neseniai lipau į vieną aukščiausių viršūnių Europoje Materhorną. Pačiame viršuje reikėjo pereiti kalno ketera. Tai buvo labai, labai siauras ruožas. Iš abiejų pusių labai statūs šlaitai. Ėjome trise, susirišę virvėmis. Jeigu vienas krenta, tuomet kitas turi akimirksniu šokti į kitą pusę, kad atsvertų. Bet šokti nereikėjo, visi perėjome.
Arba Dakare. Ypač pačioje pradžioje būdavo nelabai jauku, kai Antanas šoka per smėlio kalno keterą. Jis gal ir mato, kur šoka, bet aš tai nematau. Visgi ilgainiui prie to įpratau, pajutau Antano tempą, supratau, kad jis nelinkęs neprotingai rizikuoti, nes važiuoja gana saugiai.
– Baigiate įveikti aukščiausias septynių žemynų viršūnes. Kalnai ir Dakaras. Kur didesni iššūkiai? Kur sunkiau?
– Sunku lyginti. Kalnuose gal didesnis fizinis krūvis. Kalnas kalnui nelygus. Pavyzdžiui, Everesto šturmas truko 2,5 mėnesio, Dakaro – 2 savaites. Būna kalnų, į kuriuos kopi geru oru, daiktus neša nešikai – tuomet lengviau. Jeigu oras blogas, kovoji su stichija, neši 20 kilogramų kuprinę, o dar 30 kilogramų sveriančius daiktus tempi ant rogučių – tuomet sunkiau.
Apskritai aš labiausiai pavargstu ne kalnuose, ne Dakare, o parduotuvėse, vaikščiodamas paskui žmoną.
Ruošiantis Dakarui beveik nedalyvauju – viskam vadovauja Antanas. Kalnams ruošiuosi pats. Ir vienoje, ir kitoje vietoje lemia ambicijos, užsispyrimas, psichologinis, o ne fizinis pasiruošimas. Sunkiausia būna prieš pat finišą – kalnų viršūnės, Dakaro dienos ar visas maratonas. Sėda „batareikos“. Bet tai psichologinis nuovargis. Antanas tai supranta. Ir nepasiduoda.
Nuovargis labiausiai jaučiasi ne finiše, o starte. Būna, kad atvažiuoji prieš startą ir turi pusvalandį laukti, tuomet akimirksniu „išsijungi“, tik bijai, kad nepramiegotum starto. Apskritai aš labiausiai pavargstu ne kalnuose, ne Dakare, o parduotuvėse, vaikščiodamas paskui žmoną.
