Visos Dakaro ralio naujienos (spauskite čia)
Būdamas bene garsiausias Dakaro pilotas tarp lietuvių, Benediktas Vanagas rūpinasi ne tik technikos paruošimu, treniruotėmis, komandos biudžetu. Jis rūpinasi ir jaunąja karta, savo asmeniniu pavyzdžiu rodydamas, kiek daug galime pasiekti, kai labai to norime.
Komandos spaudos tarnybos vadovas Vitoldas Milius sako, jog Benediktas nėra vien tik Dakaro lenktynininkas. „Benas nori pasakyti kažką daugiau negu vien autosportas. Tai ir gerai, ir blogai, nes tai atima iš jo dalelę „vairuotojiškumo“. Man rodos, kad jam tai patinka. Jis pradininkas daugelio dalykų, susijusių su rinkodara, viešaisiais ryšiais. Benas turi laimėtojo veidą.“
– Prisimenu, kai pradėjai važiuoti „Škoda“ taurės lenktynėse su geltona „Škoda Felicia“. Buvai jaunas vaikinas. Ar tuo metu jau žinojai apie Dakaro maratoną?
– Automobilių sporte esu nuo 1997 metų. Dakaras visada buvo įdomus stebėti. Tai buvo tik įdomus procesas ir aš savęs netapatinau su juo. Prisipažinsiu, man tai atrodė pensininkų užsiėmimas. Bet klysti yra žmogiška – įdomus procesas tapo labai įdomiu. Štai jau šešerius metus esu Dakare, 10 maratonų, plius kitokių ralio reidų.
Pirmoji tiesioginė pažintis su ralio maratonu prasidėjo 2009 metais nuo starto maratone „Šilko kelias“, kuris vyko iš Kazanės į Ašchabadą. Pirmasis startas buvo labai netikėtas. Mano bičiulis Merkys Saukevičius buvo užsiregistravęs ir nespėjo paruošti automobilio. Tada jis pasiūlė važiuoti man. Tai buvo tarsi stumtelėjimas. Sykiu su Sauliumi Jurgelėnu išsinuomojome pirmos kartos „Oscar“ automobilį iš Aurelijaus Petraičio ir startavome.
Tai buvo labai įdomi patirtis, didelis iššūkis. Tai buvo sunkus maratonas. Ten aš sau uždaviau daugybę klausimų – kodėl esu čia, ką aš čia darau ir kuriems velniams man to reikia?
Mes buvome lyg kamanė, kuri pagal fizikos dėsnius negali skristi. Tačiau ji to nežino. Ir skrenda. Panašiai ir mes skridome tame Dakare iki pat finišo.
Tačiau darbą padarėme iki galo ir tolesnius sprendimus priėmiau vėliau. Kai nusipurčiau „Šilko kelio“ dulkes, po kelių savaičių supratau, kad kažko trūksta. Atsirado priklausomybė. Galėčiau ją palyginti su psichologiniu terminu „Stokholmo sindromas“. Tai tokia būsena, kai pagrobtasis pradeda jausti priklausomybę nuo savo pagrobėjo. Būni ištrauktas iš komforto zonos, turi daugybę iššūkių ir su jais tvarkaisi. Žodžiu, tos lenktynės mane stipriai „užkabino“.
– Daugeliui atsiranda tarsi pagirių jausmas, kai sakai sau, gana, nenoriu viso to pakartoti. Ar esi tai patyręs?
– Pirmojo Dakaro metu 2013 metais mes labai daug klydome. Ir tuomet sudėtingas iššūkis tapo tūkstantį kartų sudėtingesnis. Buvo sunku, labai sunku. Tačiau turiu tokią savybę – niekada neabejoju tuo, ką darau. Ir tai yra mano stiprybė. Aš tiesiog sau net neužduodu nereikalingų klausimų. Žinau, kad turiu padaryti darbą iki galo. Ir dėl to aš turiu tam tikrą ramybę.
Galiu pasakyti, kad pirmajame Dakaro ralyje mes neturėjome turėti vilties finišuoti. Tai pavyko padaryti tik dėl komandos ir vidinio užsispyrimo.
Prisimenu momentą, kai maratono finiše, statant automobilį į uždarą parką, teisėjai mums plojo. Nes jie matė visą mūsų kelionę ir buvo tikri, kad kažkuriame laiko kontrolės poste mes jau nepasirodysime. Bet mes pasirodėme. Mes buvome lyg kamanė, kuri pagal fizikos dėsnius negali skristi. Tačiau ji to nežino. Ir skrenda. Panašiai ir mes skridome tame Dakare iki pat finišo.
(...)
– Ar praėjus šešeriems metams jau gali pasakyti, kad esi subrendęs maratonų lenktynininkas, jau žinai tą tempą, kuriuo reikia važiuoti, ir jo laikaisi, nesimėgauji greičiu ir kiekvienu posūkiu? Ar tu „neužsivedi“, kai patenki į dvidešimtuką, suvokdamas, kaip netoli iki dešimtuko?
Ralio maratono priešas yra azartas. Čia reikalingas šaltas protas, jo reikia kaip deguonies.
– Aš manau, kad mes esame kelyje. Negalime lyginti to, kur mes buvome prieš šešerius metus ir kur mes esame dabar. Tuomet būti TOP dvidešimtuke Dakaro finiše tikrai nebuvome pasiruošę mentaliai, nors pirmą dieną finišavome 18-i.
Žinoma, patirties daugėja, technika gerėja, komandos kompetencija auga, suvokiu, kas yra geras ritmas. Dabar „TOP 20“ etape jau yra privalomas reikalas. Esame pasiekę geriausią etapo rezultatą tarp visų lietuvių, kai finišavę ketvirtoje vietoje nuo trečiosios atsilikome tik viena sekunde. Tokiu atveju supranti, koks turi būti tavo tempas, kad pasiekus finišą būtų labai geras rezultatas.
Ralio maratono priešas yra azartas. Čia reikalingas šaltas protas, jo reikia kaip deguonies. Sveiko azarto reikia viso maratono metu. Tačiau yra nepamatuotas azartas. Su dabartine patirtimi mes laisvai galime būti penkioliktuke. Tiesiog reikia nedaryti klaidų.
– Kokios yra pagrindinės klaidos?
– Kalbant apie vairuotoją – nenumatyti pavojaus, netiksliai įvertinti kelią, tuomet į kliūtį „atsineši“ per daug greičio. Per didelis greitis gali atnešti didelės žalos. Šturmanas neturi daryti klaidų, nes jeigu važiuoji labai greitai, tačiau ne ta kryptimi, – nieko nebus.
(...)
– Kokia jūsų dienotvarkė?
– Kai po dienos finišo grįžtame į stovyklą, komanda dažniausiai jau būna įsikūrusi stovykloje. Pirmiausia susitinkame su technikais ir aptariame tos dienos automobilio būklę, tariamės, kokias detales reikėtų keisti, ką reguliuoti. Technikai perima automobilį ir jį ruošia rytojui. Paskui keliaujame į dušą, persirengiame švariais drabužiais. Einame vakarieniauti. Vėliau – dalyvių susirinkimas.
Tačiau išmintingas ekipažas turi sugebėti padaryti taip, kad iš kibirkščių nekiltų didelė liepsna ar laužas. Tam reikalinga nemaža išmintis.
Šturmanas daug laiko studijuoja rytojaus kelią, daro žymas kelio knygoje. Vairuotojas turi mažiau užduočių, tad keliauja ilsėtis. Kaupiantis nuovargiui atsiranda tam tikras neveiklumas, bimbinėjimas, kuris ėda tavo laiką. Tad drausmė Dakare yra kertinis dalykas.
(...)
– Daugelis ekipažų prisipažįsta, kad kabinose būna kibirkščių, žaibų.
– Būna visko. Turėjome visokių patirčių. Tačiau išmintingas ekipažas turi sugebėti padaryti taip, kad iš kibirkščių nekiltų didelė liepsna ar laužas. Tam reikalinga nemaža išmintis. Būna situacijų, kai lenktynių metu ekipažai išsiskiria ir pasitraukia iš lenktynių. Apie savo šturmaną Sebastianą Rozwadowskį galiu pasakyti, kad jis labai išmintingai elgiasi, dirba labai profesionaliai. Po lenktynių vakarais mes „atsukame filmą“, aptariame visus dienos įvykius, situacijas, analizuojame, ką turėtume padaryti geriau.
– Kodėl pasirinkai Sebastianą, šturmaną iš Lenkijos? Ar jis buvo pats profesionaliausias, o gal turėjai planų, kad jis atvers vartus į Lenkijos rinką ir ten rasite rėmėjų?
– Lenkijos rinka nebuvo pagrindinis taikinys. Tas galimybes mes atradome tada, kai priėmėme sprendimą. Pagrindinis kriterijus buvo profesionalumas.
Yra trys šturmanų tipai: šturmanai, kurie už lenktynes gauna atlyginimą, šturmanai, kurie nieko negauna, bet nieko nemoka, ir trečia kategorija – šturmanai, kurie atsiveda savo rėmėjų.
Man yra tekę sutikti visų šių tipų šturmanų. Sebastianas buvo puiki investicija, kaip dabar įprasta sakyti, perspektyvus „startup’as“. Iš pradžių jis turėjo tik labai gerą klasikinio ralio šturmano patirtį. Tad pirmaisiais metais jis mokėsi. O šiuo metu jau yra geras maratonų šturmanas. Jeigu mūsų keliai išsiskirtų, jis būtų geidžiamas specialistas šturmanų rinkoje.
Manau, kad šiame gyvenimo etape aš daugiau galiu duoti Lietuvai ten, kur esu.
(...)
– Daug sykių esi girdėjęs komentarų, kad tu ne ralistas, o rinkodaristas. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi – tu pakėlei Dakaro kartelę į aukštesnį lygį, pradedant puikia sklaida, viešaisiais ryšiais, įvairių garsenybių pritraukimu, baigiant labai profesionaliai atrodančios didelės komandos sukūrimu su puikia technine baze. Kada tu jauti didesnį malonumą – ar ruošdamas Dakaro projektą, ar vairuodamas?
– Idealiame pasaulyje aš su malonumu būčiau tik lenktynininkas. Tačiau reikia prisiminti tautosaką, kuri sako: „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.“ Visiems reikia suvokti, kad sėkmingai dalyvauti Dakare nėra tik greitai važiuoti. Čia – daugybė sudėtinių dalių, daugybė namų darbų užduočių, kurias privalai atlikti norėdamas ten dalyvauti.
Mano nelaimei, komandoje aš užimu kelias pareigybes: esu ir komandos vadovas, ir iš dalies viešųjų ryšių specialistas, ir pardavėjas, ir lenktynininkas. O kuo daugiau atsakomybių, tuo daugiau galimybių, kad tu tuos darbus padarysi prasčiau. Aš jau seniai neskaičiuoju savo darbo valandų, visos 24 valandos per parą skiriamos veiklai, išskyrus kelias valandas miego. Tai yra sunkinanti, o ne lengvinanti aplinkybė, jei kalbame apie rezultato siekimą.
(…)
– Esi velniškai garsus, puikiai valdai auditoriją, esu girdėjęs įvairių prognozių, pranašysčių, kad visa tai, ką darai, yra pasiruošimas politinei karjerai, galbūt rinkimams į Europos Parlamentą. Yra tiesos?
– Aš niekada nesakau „niekada“. Esu pasimokęs. Nes jeigu pasakai „niekada“, tai gyvenimas lyg specialiai suteikia galimybę tai padaryti. Tačiau atvirai – aš iki šiol neturėjau ir neturiu tokio plano ir net nesvarstau apie tai.
Kalbant apie politiką, man labai gaila, kad politikų institutas yra labai nuvertėjęs ir kelia daugiau negatyvo nei pozityvo. Taigi tikiuosi, kad ne, bet nieko negali žinoti. Manau, kad šiame gyvenimo etape aš daugiau galiu duoti Lietuvai ten, kur esu.
