Visos naujienos apie Dakaro ralį (spauskite čia)
Antanas Juknevičius – labiausiai patyręs lietuvis dykumose. Kasmet nuo 2003 metų važiuojantis įvairiuose dykumų raliuose. Vadinamas Lietuvos „Misteriu Dakaru“. Pagal profesiją – dizaineris, tačiau pastaraisiais metais pagrindinis jo užsiėmimas – Dakaras, kuris niekada nesibaigia.
– Kada kilo mintis važiuoti į Dakarą?
– Aš daug maliausi su visureigiais, dalyvavau įvairiose varžybose. Ir kai užsiimi kokia nors sporto šaka, pagalvoji – o kas toliau? Ką darysiu ryt ir poryt? Mūsų sporto šakos Everestas yra Dakaras.
Maratoną Paryžius–Dakaras žinojome visi. Tačiau informacija buvo tokia nekonkreti, kaip apie Marso slėnius. Tai buvo tiesiog graži svajonė ir aš tuomet netikėjau, kad galima ją pasiekti. Sakoma, kad reikia būti tam tikroje vietoje tam tikru metu, sutikti reikiamus žmones... Aš paprastai sakau, kad žmonės, kurie ko nors labai trokšta, kurie siekia, tie ir atsiduria tose vietose...
– Ir kokia tai buvo vieta ir koks laikas?
– Tai buvo Baltarusijoje, po vienų varžybų. Susėdome mes su Aurelijumi Petraičiu. Abu buvome labai geri bičiuliai ir turbūt stipriausi visureigių varžybų dalyviai. Vienose varžybose aš jį pralenkdavau, kitose – jis mane. Kartais jis važiuodavo su manimi kaip šturmanas, kartais aš su juo.
Pradėjome kalbėti apie tą sportą. Pasijutome kiečiausi šiame regione ir ėmėme galvoti, o kas toliau. Taip ir atsirado žodis „Dakaras“. Sprendimą dalyvauti priėmėme labai greitai. Iki Dakaro buvo likę pusė metų. Aurelijus iš Romualdo Beresnevičiaus nupirko automobilį už 5000 dolerių. Taip tapome avantiūros, kurią patys sugalvojome, dalyviais.
(...)
– Ar į tave kreipiasi žmonės, kurie nori važiuoti į Dakarą?
– Gana dažnai. Tai, kad kreipiasi, yra ir gerai, ir blogai. Mes tuomet nežinojome, kas mūsų laukia, o dabar aš atvira širdimi papasakoju viską: kas yra Dakaras, kaip tam pasiruošti, kiek tai kainuoja. Ir žmonės išeina „suvirškinti“ mano informacijos. Dažniausiai nebegrįžta, matyt, nesiryžta tokiam iššūkiui. Paskui mane sutikę sako, gerai, kad pasiskaičiavom...
– Tai koks tavo patarimas pradedantiesiems?
– Pirmiausia važiuoti į mažesnį dykumų ralį, suprasti, kaip važiuoti per dykumą, per smėlį. Tai kainuos pigiau nei išsyk šokti į Dakarą.
Aš prisimenu tą pirmą kartą, pirmą startą. Prieš tai buvau perskaitęs knygą apie šį maratoną, ten buvo daug informacijos, kaip važiuoti per smėlį. Tačiau viena yra skaityti, kita – važiuoti.
Tuomet atlėkėme su Aurelijumi prie pirmųjų kopų Mauritanijoje ir žiūrime, ką čia dabar daryti. Vienas bandome važiuoti, kitas, bet abiem neišeina. Kopos didelės, didelės ir neįveikiamos atrodė... Ir iš tikrųjų tai buvo baisaus didumo kopos. Kai prisimenu Libijos kopas, kurių aukštis siekia kelis šimtus metrų, suprantu, kad nieko panašaus Pietų Amerikoje nesu matęs.
Pirmiausia važiuoti į mažesnį dykumų ralį, suprasti, kaip važiuoti per dykumą, per smėlį. Tai kainuos pigiau nei išsyk šokti į Dakarą.
Būdavo, atvažiuoji, o prieš tave – kelių šimtų metrų aukščio smėlio siena. Taip imti ir paprastai pervažiuoti, įveikti neįmanoma. Reikia ieškoti, kaip apvažiuoti, kaip rasti ne tokį statų pakilimą. Pamatai, kad dauguma mašinų pasuko į kairę, ir tu suki į kairę paskui jas, ieškai šviežių vėžių smėlyje.
Tačiau važiuodamas ten, kur daugiausia vėžių, gali lengviausiai užklimpti, nes smėlio pluta suardyta ir tu važiuoji labai minkšta smėlio koše. O gal tuomet reikėjo sukti ne į kairę kaip dauguma, o į dešinę, gal ten lengviau pakilti? Tačiau taip galiu mąstyti dabar, kai turiu labai daug informacijos. Tuomet bandėme gelbėtis elementariais būdais.
(...)
– Ar tas Lotynų Amerikos Dakaras yra toks pat bjaurus?
– Kiekvienas Dakaras yra skirtingas. Tačiau sistema panaši: silpnųjų patikrinimas daromas antrą–trečią dieną. Jie tikrina, ar turi gerą techniką, ar esi moraliai pasiruošęs. Tad būna rimtų klampynių, kur turi galvoti, kur važiuoti ir kur ne. Jeigu tu klysti, vadinasi, klimpsti, vadinasi, sulauki vakaro, nakties, o tada – gal ir ryto. Grįžti į stovyklą visas išsunktas su sužalota mašina. 2015 metais po dviejų dienų Dakaro lenktynėse Pietų Amerikoje liko 40 mašinų. Aš apie tai kalbėjau su organizatoriais. Jie gailėjosi, kad perlenkė lazdą, tad kitais metais pradžia buvo truputį lengvesnė. Tačiau apskritai sistema aiški – atrinkti silpnuosius, kad vėliau dėl jų nebūtų galvos skausmo.
– Tarp autsaiderių važiavai tik pirmame Dakare. Vėliau jau nekartojai liūdnų istorijų ir sugrįždavai į stovyklą šviesiuoju paros metu su pirmuoju penkiasdešimtuku.
– To nesinorėjo kartoti. Bet tą reikėjo patirti, kad žinotum, kas tai yra. Kai važiuoji penkiasdešimtas ir kai žinai, kad už tavęs dar 50 mašinų, yra lengviau, nei kai esi šimtasis ir paskutinis. Būtent paskutinis ne tik iš lenktynininkų, bet ir iš visų žmonių. Nes atsiduri tokiose vietose, kur kelių šimtų kilometrų atstumu nieko nėra. Jokio žmogaus. Tuo Afrikos Dakaras ir skiriasi nuo Lotynų Amerikos. Tas jausmas, kai esi likęs vienišas dykumoje...
Pietų Amerikoje – tik sustok, tuoj iš po kiekvieno krūmo lenda vietinis fermeris ir siūlo visokeriopą pagalbą. Nemokamai.
Kitas dalykas – komandos pagalba. Mes matome, kas vyksta, – turtingos komandos turi savų žvalgų, savų pagalbininkų, kurie stovi įvairiose trasos vietose, raportuoja apie trasos būklę, jie gali ir padėti, jeigu nebijos, kad kas apskųs. Afrikoje to nepavyktų padaryti.
– Ar esi likęs vienas dykumoje?
– Esu. Kai važiavome su Vytautu Obolevičiumi ir subyrėjo mūsų galinis tiltas. Gulime mes dykumoje tarp kaktusų ir laukiame mechanikų. Tyla visiška, net ausyse spengia. Tik staiga girdžiu kažkokį keistą švilpimą. Pakeliu akis ir matau – virš mūsų du grifai sklando. Pamatė jie du pusgyvius lietuvius ir nutarė, kad bus puota.
(...)
– Jeigu organizatoriai sakytų: „Antanai, nuspręsk, kur darom kitą Dakarą – Afrikoje ar Lotynų Amerikoje“?
– Be abejo, tik Afrikoje.
Gulime mes dykumoje, tyla visiška, tik staiga girdžiu kažkokį keistą švilpimą. Pakeliu akis – virš mūsų du grifai sklando. Pamatė pusgyvius lietuvius ir nutarė, kad bus puota.
– Beje, kaip žinome, tikrasis afrikietiškas Dakaras juk nemirė, jis vyksta, tik dabar vadinamas „Afrika Eco Race“. Ir jame nuolat važiuoja lietuvis Gintas Petrus. Kodėl tu jame nevažiuoji, jeigu tau patinka Afrika ir jos staigmenos?
– Dakaras yra Dakaras. Pati organizacija, dalyvių gausa, pati Dakaro dvasia – čia viskas yra. Ten yra nedaug dalyvių, nedidelė konkurencija. Kai būsiu pensijoje, tai gal važiuosiu į tas lenktynes, pailsėti.
– Ar manai, kad Dakaras gali sugrįžti į Dakarą?
– Nemanau. Gal greičiau į Kiniją. Afrikoje nėra tiek pinigų, kiek norėtų gauti organizatoriai. Nes realybė yra tokia – pinigai. Organizatoriams pernelyg daug mokama už tai, kad jie rengtų maratoną kurioje nors šalyje. Organizatoriai yra komercinė struktūra ir jie nori užsidirbti pinigų.
(...)
– Važiavai su daug skirtingų šturmanų. Tau kiekvieną kartą reikia priprasti prie naujo žmogaus ir išmokyti jį šturmano darbo. Tai irgi lėtina tempą.
– Reikia bent keturių dienų, kad žmogus suprastų savo pareigas ir pradėtų pasitikėti savimi. Lygiai tas pats pradžioje buvo su Dariumi Vaičiuliu. Kelias dienas jį slėgė mano autoritetas, atseit kad aš viską žinau. Ketvirtą dieną mus pralenkė lyderių „KamAZas“ ir pasuko į kairę, o Darius sako: „Suk į dešinę.“ Ir kaip man elgtis? Aš turiu naują šturmaną su savo nuomone ir turiu „KamAZo“, kuriame sėdi trys labai patyrę vyrai, pavyzdį. Ten viduje yra du autoritetingi šturmanai.
Tai aš ir suku paskui „KamAZą“, o Darius pasipiktinęs sako: „Ką, tu manęs neklausai?“ Tada aš pasimetu ir važiuoju tiesiai. Jis vėl piktinasi. „Nu OK“, aš jo atsiprašau ir apsukęs ratą važiuoju Dariaus nurodyta kryptimi. Po kokių dešimties kilometrų matau, kad mus vejasi tas pats „KamAZas“. Vadinasi, Darius buvo teisus. „KamAZo“ ekipažas padarė klaidą, ne Darius. Nuo tos akimirkos ėmiau visiškai pasitikėti Dariumi ir pats šturmanas ėmė tikėti savimi. Žinau, kad ką Darius bepasakytų, tą aš ir darysiu. Mes tapome komanda, kumščiu.
Suklupimų, nesėkmių patiria kiekvienas. Tačiau aš jas traktuoju kaip likimo siųstus išbandymus. Aš suklumpu, pasikeliu ir vėl einu.
– Ateitis? Galvoji apie tai? Ką darysi? Lenktyniausi, kiek galėsi, ar tapsi komandos vadovu, treneriu? O gal išvis nevažiuosi ar pasirinksi kitokias lenktynes kaip Arūnas Lekavičius?
– Amžiaus cenzo Dakare nėra. Važiuoja septyniasdešimtmečiai. Tačiau yra rezultatų limitas. Aš puikiai suprantu, kad greitai mes pasieksime kartelę, kurios peršokti nebus įmanoma, nes mes nepralenksime gamyklinių komandų.
Tai klausimas toks – ar verta važiuoti dar dešimt metų, jei rezultatai ima blogėti? Neabejoju, kad kada nors pasitrauksiu iš Dakaro piloto pareigų. Tačiau galbūt galėsiu padėti kokiam nors jaunesniam lenktynininkui. Aš juk niekur nedingsiu.
– Kas tave Dakaro ralyje labiausiai „veža“?
– Čia iššūkiai niekada nesibaigia. Tai išbandymų pilnas veiksmas visai komandai. Kiekviena diena yra mūšis, o tu esi karys, strategas. Didžiulė palaima, kai laimi kiekvienos dienos mūšį. Daugelis stebisi, kaip tau pavyksta visą laiką atrodyti linksmam, niekada ant nieko neburnoti, nesipiktinti?
– Bet juk tu būni ir pavargęs, ir piktas. Ar tau taip natūraliai išeina, ar moki gerai vaidinti?
– Manau, kad esu laimingas žmogus, nes man nusišypsojo laimė važiuoti garsiausiose pasaulio lenktynėse, daryti tai, kas man patinka. O juk apie tai svajoja milijonai. Tai ko čia liūdėti ar pykti? Suklupimų, nesėkmių patiria kiekvienas. Tačiau aš jas traktuoju kaip likimo siųstus išbandymus. Aš suklumpu, pasikeliu ir vėl einu.
