Visos Dakaro naujienos (spauskite čia)
Pirmasis startas
2002 metų Dakaro ralio trasos ilgis – 9436 kilometrai
Greičio ruožų ilgis – 6486 kilometrai
Maršrutas – Prancūzija–Ispanija–Marokas–Mauritanija–Senegalas
Startavo 117 automobilių, 167 motociklai, 34 sunkvežimiai
2002 metų maratonas startavo Prancūzijos mieste Arase. Finišas – Dakaro mieste, Senegale. Tai buvo 24-asis maratonas Arasas–Madridas–Dakaras.
Starto procedūra – nepamirštamas dalykas. Senamiesčio aikštę nedideliame Araso miestelyje buvo užtvindžiusi minia. Dešimtys, o gal šimtai tūkstančių žmonių lydėjo mus į startą. Mes, du lietuviai su šviesiais sportiniais kombinezonais, buvome gerokai susijaudinę. „Žudydami“ iki starto procedūros likusį laiką, prisėdome jaukioje kavinėje. Ir čia padavėja man ant to šviesaus kombinezono išpylė visą puodelį juodos kavos...
Kai atėjo laikas užvažiuoti ant starto pakylos, jaudulį lyg ranka nuėmė. Gerųjų prancūzų minia plojo mums, dar nieko nenuveikusiems. Važiuojant iš miestelio jie visą kelią mojavo rankomis, bandė paliesti mūsų rankas, mūsų automobilį. Išsyk pasijutau lyg koks karys, traukiantis į mūšį. Važiavome visą naktį pirmojo greičio ruožo link. Visur keliuose stovėjo žmonių ir mums mojavo. Nesupratau, ko gi dabar vargti naktyje ir laukti gana lėtai, pagal kelių eismo taisykles važiuojančių visureigių.
Atsakymą supratau sustojęs degalinėje ir išvydęs, kaip važiuoja kiti ekipažai. Garsiai ir piktai urzgiančios mašinos, naktyje šviečiančios ryškiomis šviesomis, viduje sėdintys lenktynininkai su kombinezonais ir šalmais – visa tai atrodė lyg tikrų karo mašinų žygis į mūšį. Šis vaizdas žmones jaudino.
Lyderiai iš niekur
Prancūzai, stebėdami mūsų „Toyotą“, dar nežinojo, ką šios mažos ir nelabai girdėtos šalies ekipažas iškrės artimiausiuose greičio ruožuose. To nežinojome ir mes patys, nes neturėjome nei tiek daug drąsos, nei kvailumo stebinti pasaulį.
Pirmieji greičio ruožai Europoje buvo trumpi, bet labai labai klastingi ir slidūs. Sausio pradžios dangus buvo juodas nuo lietaus debesų, o trasoje telkšojo balos. Kroso trasa, kurioje buvo surengtas vienas iš prologo etapų, buvo šlapia ir slidi. Arūnas (Lekavičius – red.past.), kaip tikras lietuvis lenktynininkas, įpratęs prie slidžių trasų, meistriškai valdė automobilį ir mes trasoje lenkėme vieną mašiną po kitos, matėme įklimpusius visureigius. Mes tikrai nelėkėme, bet užtikrintai, be klaidų ir sustojimų yrėmės finišo link.
Po finišo pamatėme, kad mašina atrodo kaip iš pelkės ištraukta. Rezultato nežinojome, tačiau jį jau žinojo Lietuvoje esantys sirgaliai. Po finišo mūsų telefonai ėmė kaisti. Draugai vienas po kito sveikino mus su pergale. Su Arūnu žiūrėjome vienas į kitą ir purtėme galvas nieko nesuprasdami. Vieni sirgaliai sakė, kad tapome nugalėtojai automobilių klasėje ir patekome į absoliutų dešimtuką, kiti minėjo panašias vietas. Po kelių dešimčių žinučių patikėjome. Finišavome septinti absoliučioje įskaitoje ir antri klasėje. Pavyko išties kietai!
Mes finišavome greičiau už to meto žymiausią Dakaro ledi, vokietę Juttą Kleinschmidt, už mūsų liko daug kitų garsių pavardžių. Įspūdis buvo pakilus.
Rezultato nežinojome, tačiau jį jau žinojo Lietuvoje esantys sirgaliai. Po finišo mūsų telefonai ėmė kaisti.
Antroji diena. Dar vienas greičio ruožas Prancūzijoje. Startavome pirmajame dešimtuke tarp visų žvaigždžių – ir dar vienas lietuvių netikėtumas. 11-oji vieta absoliučioje įskaitoje.
Trečiame gana ilgame etape šalia Prancūzijos miesto Narbono finišavome dvidešimtoje vietoje. Nors ten nebuvo slidu, o trasa driekėsi gruntiniais keliukais tarp vynuogynų. Šis etapas jau buvo ilgesnis, su daugybe posūkių, matomų ir nematomų.
Čia jau bandžiau pasireikšti kaip šturmanas. Mano patirtis – vienas beveik baigtas ralis „Aplink Lietuvą“. Starte pasiėmiau į rankas ralio kelio knygą ir bandžiau diktuoti Arūnui posūkius taip, kaip skaitydamas ralio stenogramą. Tačiau išsyk pasimečiau, nes pažymėtų posūkių buvo per mažai. Tada supratau, kad organizatoriai pažymėjo ne posūkių staigumą. Tai buvo orientacinės pastabos, kad rastume kelią įvairiose sankryžėlėse tarp vynuogynų.
O posūkių staigumą turėjo įsivertinti pats pilotas. Juk Dakaro ralis yra toks – važiuoji tiek, kiek matai, spaudi akceleratorių maksimaliai, tačiau jį atleidi nematomose vietose. Nes, kaip sako sena lenktynių išmintis, – svarbu iš posūkio greitai išvažiuoti, o ne į jį įvažiuoti. Į posūkį įvažiuoti galima labai greitai, tačiau tik vienąsyk...
