Benedikto Vanago ir Sauliaus Jurgelėno ekipažui vienas šio maratono kilometras kainavo bemaž 200 litų.
Šiemet Dakare varžėsi trys lietuviai. Motociklininkas Gintautas Igaris su „Yamaha WR450F“ siekė geresnio rezultato nei pernai, „OSCar O3“ vairuotojas B.Vanagas ir šturmanas S.Jurgelėnas rengėsi bent pasiekti finišą. Vieninteliams automobilių įskaitoje važiavusiems Baltijos šalių atstovams tai pavyko – ir neprastoje vietoje (65-oje), o G.Igaris trasos nebaigė dėl avarijos.
Jau galvoja apie kitą Dakarą
35-erių B.Vanago mintyse Dakaras ėmė suktis seniai. Nors jis rengėsi 2011-ųjų lenktynėms, lėšų stoka privertė atidėti planus.
„Įveikti Dakaro trasą gali daugelis lenktynininkų, turinčių neblogai paruoštą visureigį. Mūsų ambicijos buvo didesnės: norime ne tiesiog įveikti Dakarą, o kovoti dėl aukštų vietų. Tam būtinas ir atitinkamas automobilis, ir mechanikų komanda, ir biudžetas“, – yra sakęs jis.
Pradinė tandemo projekto sąmata buvo milijonas litų, kuriuos surinkti ir laiku pasiruošti pasirodė ne taip paprasta. Pernai sportininkas minėjo jau didesnę nei 1,5 mln. litų sumą. Apie tokį biudžetą B.Vanagas kalba ir pasibaigus lenktynėms. Vien startui reikėjo 250 tūkst. litų, logistikai – 120 tūkst. litų, degalams – 50 tūkst. litų.
„Ruošėmės pusantrų metų. Kai kurių atsarginių detalių turėjau keturis kartus daugiau nei buvo automobilyje. Jei pasiekėme finišą, tai turbūt pasiteisino“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo B.Vanagas.
Lietuviai važiavo Latvijoje pagamintu ir Lietuvoje patobulintu automobiliu „OSCar O3“. Jame buvo sumontuotas 6,2 l darbinio tūrio, 8 cilindrų, 350 AG variklis iš „Chevrolet Corvette“.
„General Financing – Autopaslaugos“ komandos ekipažas buvo vienas mažiausių – vos penkių žmonių. Trys mechanikai ir inžinieriai dienomis sunkvežimiu sekė iš paskos, o naktimis automobilį tvarkė bei ruošė kitam etapui.
B.Vanagas jau galvoja apie kitų metų lenktynes. Šį kartą buvo įgyvendintas tikslas įveikti visą trasą, antram kartui norėtųsi aukštesnės vietos. „Padariau tam tikrų klaidų, kurios daug kainavo finiše. Tikiuosi, kad kitais metais jų nebus“, – vylėsi jis.
Mažiau ratų – mažiau pinigų
45-erių karteniškio G.Igario, vadovaujančio žvakes gaminančiai įmonei „Geralda“, biudžetas buvo kuklesnis. „15 tūkst. eurų (apie 52 tūkst. litų) – startinis mokestis, dar – lėktuvo bilietai, padangos, techninis patarnavimas, apranga. O motociklas – pernykštis. Automobilininkų išlaidos didesnės. Daugiau ratų – daugiau pinigų“, – kalbėdamas „15min“ juokėsi G.Igaris.
Tikslių išlaidų jis nenorėjo atskleisti, patikinęs, kad ne jos lemia rezultatą. „Mitas, kad turi pinigų ir gali važiuoti. Pernai ir šiemet į ralį nepateko apie 100 motociklininkų, įskaitant ir turtingus. Ten nesidomi, ar turi pinigų. Reikia pristatyti savo sportinę karjerą, dokumentais įrodyti pasiekimus varžybose“, – pasakojo G.Igaris.
Karteniškis važiavo pernai išbandyta „Yamaha WR450F“, kurioje pakeistas maksimalaus leistino 450 kub. cm darbinio tūrio variklis, 2012-aisiais buvęs atsarginis.
Didžiąją išlaidų dalį padengė įvairūs rėmėjai. Bet labiausiai G.Igariui „prie dūšios“ – langų, durų ir baldų gamintojo, o laisvalaikiu – motociklininko ir keliautojo, kretingiškio Prano Varkojo neprašomai pasiūlyta parama.
Lenktynių nebaigė, bet džiaugiasi
Paklaustas, kiek pinigai lemia galutinę ralio vietą, G.Igaris priminė olimpinio sidabro laimėtojo kanojininko Jevgenijaus Šuklino nušiurusią sporto bazę: „Būna, atvažiuoja – blizgučių daug, o lenktynes baigia pirmame greičio ruože. Reikia turėti strategiją. Yra du raliai – kai startuoji ir kai ruošiesi.“
G.Igaris aktyviai sportuoja nuo 2007 m., yra dalyvavęs motociklų varžybose Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vokietijoje, Afrikoje. Patirtis nemenka, bet nuo avarijų Dakare ji ne visada apsaugo: „Kanjonas, tarpeklis, sekundei žvilgtelėjau į artėjantį posūkį ir, vos nuleidęs akis, patyriau didžiulį smūgį į priekinį ratą. Tokiais atvejais jau nebesi motociklo šeimininkas. Griuvau. Greitis buvo gal apie 80–100 km/val.“
Griuvimo kaina – smegenų sukrėtimas ir delnikaulio lūžis.
Bet tuo lenktynininkas, kurį „15min“ kalbino belūkuriuojantį prie chirurgo kabineto, tuo tik džiaugėsi: „Žinau, kaip galėjo baigtis. Kalbėjau su sraigtasparnio, kuris mane išgabeno iš trasos, pilotu: sakė, palyginti su kitais, esu sveikas kaip ridikas. Ranka jau atlėgo, tikiuosi, kovą sėsiu ant motociklo.
Esu girdėjęs: kai žmonės nukrenta su lėktuvu, turi per savaitę vėl pakilti, kad įveiktų baimę. Aš irgi noriu kuo greičiau dalyvauti kokiame mažesniame ralyje. O apie Dakarą visą gyvenimą galvosiu. Tik klausimas, ar vėl važiuosiu, nors ir norėtųsi jame finišuoti.“
Diena ralyje – 1 mln. eurų
Internete pilna skaičių, atspindinčių finansinę Dakaro ralio pusę. Forumuose vis išsišoka narsuolių, smalsaujančių: „Svajoju įveikti Dakarą, ką daryti ir kiek kainuotų?“ Kompanijų, kurios raliui ruošia automobilius ir motociklus, o renginio metu lydi lenktynininkus, atstovai tokius avantiūristus perlieja šaltu dušu.
„Pagalvok apie didelį skaičių. Padaugink iš dviejų. Tai bus biudžetas, į kurį nepavyks tilpti, nes jo greičiausiai užteks tik mašinai paruošti ir patekti į renginį, – 2011-ųjų liepą į pernykštį ralį norėjusiam patekti entuziastui paaiškino vienas ekspertas. – Tuomet pridėk išlaidas lenktynių metu. Dakaras yra vienos brangiausių autolenktynių. Gali jose sudalyvauti pigiai, bet „pigu“ šiuo atveju reiškia „ne taip kaip dideli vaikinai“, o ne „oho, tai ne taip jau ir brangu“.
Išlaidų sąrašas ilgas: transporto priemonės paruošimas ir nugabenimas, atsarginės dalys, kvalifikuotų mechanikų ir inžinierių pagalba, starto mokestis, degalai, sunkvežimio nuoma arba mechaniko vieta lydinčiame sunkvežimyje, navigacinės sistemos ir palydovinių telefonų nuoma, kelionė ir pragyvenimas, vizos, licencija, administracinės išlaidos, treniruotės.
„Techninėje sporto šakoje žmogus lemia daug, bet technika – daugiau, – yra sakęs ne kartą Dakare dalyvavęs Antanas Juknevičius. – Viena diena Dakaro ralyje gamyklinėms komandoms – „Volkswagen“ ar „Mitshubishi“ – kainuoja 1 mln. eurų, o tų dienų būna apie 20. Kai važiavome mes, mūsų biudžetas buvo 120 tūkst. eurų (apie 414 tūkst. litų). Visas, ne vienos dienos.“ Su šia suma jam, būnant šturmanu, pavyko pasiekti 25-ą vietą.
2007-aisiais dar Europoje ir Afrikoje vykusiame Dakaro ralyje dalyvavę Gintas Petrus su šturmane žmona Milda važiavo nauju, britų pagamintu „Desert Warrior“. Automobilio su dyzeliniu 3 l darbinio tūrio ir 220 AG turinčiu BMW varikliu nuomos kaina siekė apie 100 tūkst. eurų (apie 340 tūkst. litų). Lietuviai naudojosi garsios britų kompanijos „Rally Raid UK“ technine pagalba.
Tais pačiais metais Aurelijus Petraitis ir šturmanas Šarūnas Paliokas į dykumas leidosi latvišku „OSCar“. Spėjama jo kaina tuo metu – 300 tūkst. eurų (daugiau nei milijonas litų).
Norisi bet kokio skonio ir karščio vandens
Šių metų Dakaras lietuviams negailėjo incidentų ir techninių gedimų. Antrame etape „OSCar“ apvirtus, prakiuro radiatorius, nuskrido stogas su visomis GPS antenomis, 200 km teko važiuoti be priekinio stiklo, o galiausiai pasibaigė degalai.
Per naktį sutvarkytas B.Vanago automobilis dieną vėl apvirto. Paskui lietuviai serpantine nuslydo nuo kelio ir pakibo ant skardžio – nedaug trūko, kad būtų nuriedėję.
„Viskas, kas galėjo nutikti blogiausia, nutiko. Kai taip klostosi aplinkybės, pradeda kilti daug filosofinių minčių, bet tai yra neįkainojama patirtis“, – kalbėjo B.Vanagas, o vėliau pridėjo žinojęs, kad Dakaras yra išbandymas, bet kad jiems bus toks didelis, negalėjęs patikėti.
Šeštame etape B.Vanagas vėl patyrė avariją: „Kiek neužfiksavau, kad kelias pasisuko 90 laipsnių kampu. Tik truputėlį. Bet to užteko, kad peršoktume 2 m gylio griovį ir nusileistume. Evakuacija pavyko ganėtinai greitai. Bet lūžo abu vieno rato amortizatoriai. Pabandėme važiuoti taip. Prakirtome stabdžių ir aušinimo sistemas. (…) Po nusileidimo labai stipriai susimušiau alkūnę. Nejaučiu pusės plaštakos, eisiu pas gydytojus.“
Po kiekvieno panašaus įvykio, anot S.Jurgelėno, kombinezonas persisunkdavo papildomu puodeliu prakaito: „Nekart girdėjau posakį: vanduo ne alus – daug neišgersi. Ateina akimirkos, kai bet kokios temperatūros ir skonio vanduo yra vienintelis tavo noras. (…) Vakaras, o mes dar smėlyje. Gomurys sausas, o pažiūrėjus į vandenį pykina.“
Greičio ruožai tęsdavosi 136–593 km (tik pirmasis buvo vos 13 km) per kopas, smėlį, kalnus, akmenis ir išdžiūvusias upių vagas, tame pačiame ruože pasiekdami 2 km aukštį, nusileisdami arčiau vandenyno ir vėl kopdami į kalną. Dažnai matomumą bei kvėpavimą sunkindavo ir greitai važiuoti neleisdavo „fesh–fesh“ – smulkios tarytum miltai smėlio dulkės, lėtai nusėdančios ant žemės. Po dulkių ir karščio „kokteilio“ lenktynininkams dar reikėdavo nuvažiuoti iki kitos starto vietos, kur galėdavo pamiegoti kelias valandas palapinėse… ant sunkvežimio stogo.
„Būna, akys lipa iš orbitų“
Laiko, kurį suryja pasiruošimas, rizikos, kad nedalyvausi dėl lėšų ar pasirengimo stokos arba sveikatos problemų, fizinių, o ypač – psichologinių sunkumų dykumoje, nelaukto gedimo ir traumų neįmanoma išreikšti litais ar eurais. Šiemet kelyje į septintą greičio ruožą Čilėje žuvo motociklininkas 25-erių Thomas Bourginas, kai jo motociklas susidūrė kaktomuša su policijos automobiliu. Prancūzas – jau 26-as nuo 1979 m. žuvęs ralio dalyvis.
Fotografas Tomas Tumalovičius, šiemet savo akimis matęs Dakaro ralį, taip papasakojo, ką patiria ralio dalyviai: „Įsivaizduok: kasdien reikia nulėkti Vilnius–Palanga–Vilnius. Tuomet merki užpakalį jūroje ir vynioji atgal. Pirmyn leki autostrada, o atgal važiuoji 50 metrų šalia. Kas po ratais, nesvarbu, leki per tokį pagrindą, koks yra. Ari burokus, šienauji rugius, galiniu ratu vagoji laukus. Štai čia tavo kelias prie išsvajotos jūros ir atgal. Akmenuotas, duobėtas, griovėtas, smėlėtas ir kitoks.
Mėgaujiesi dvi savaites su viena diena poilsio. Daugiau nei 60 proc. laiko važiuoji atsistojęs. Ir nepamiršk įsijungti 40–50 laipsnių karštį lauke. Miegok pakelėje palapinėse po 2–5 valandas per parą, krapštyk savo motociklą vakarais, kiekvieną kartą užvažiuok į kiekvieną karjerą ir įkopk į aukščiausią kalną, kas antrą dieną paskraidyk per vairą. (…) Kai smėlyje nukrenta motociklas, saulė kepina į pakaušį vienoje sausiausių pasaulio vietų – Atakamos dykumoje, tu esi motociklininko kombinezone, kartais – 4 km aukštyje, dulkės prilenda visur visur, kvėpuoti sunku, pradedi žiaugčioti, jėgos išsenka…“
Dakare svarbu fizinis ir psichologinis pasiruošimas, patirtis, ištvermė, reakcija, tvirtas psichologinis nusiteikimas. Dar vienas sėkmės garantas – geras šturmanas, kuris seka kelio knygą, kad padėtų lenktynininkui orientuotis, informuoja apie trasos ypatumus (kelio ar bekelės dangą, reljefo nelygumus, pavojingas vietas, kelių sankirtas). Nuo jo gebėjimo tai daryti greitai ir aiškiai priklauso galutinis rezultatas. Klaidingai ar ne tokiu tonu pasakytos informacijos kaina gali būti didžiulė.
„Jei Benediktas spaudžia iki galo greičio pedalą, aš jam netrukdau. Jis sako, jei bijai – išlipk. Būna sekundžių, kai akys lipa iš orbitų, o adrenalinas – iš ausų“, – pasakojo S.Jurgelėnas.
Lietuviai Dakaro ralyje
Dakaro ralio istorijoje galima rasti ir daugiau lietuviškų pavardžių, įskaitant vieną moterišką – Mildos Čijunskaitės–Petrus.
Pirmąkart lietuviai startavo 1995 m., kai Romualdas Beresnevičius užsimojo 10 109 km nuo Ispanijos iki Senegalo sostinės Dakaro nukeliauti motociklu „Honda Africa Twin“, bet sutrukdė gedimas. Sėkmingesnės buvo 2000-ųjų lenktynės, kai jis su šturmanu Arūnu Lekavičiumi „Toyota“ po 7863 km finišavo Egipto sostinėje Kaire.
2002-aisiais automobiliu tūkstančius sekinančių kilometrų įveikė G.Petraus ir Viktoro Kaštelionio tandemas. Ralyje startavo A.Lekavičius – jau ne šturmano, o visureigio „Toyota Hilux“ vairuotojo vaidmenyje – kartu su žurnalistu Valdu Valiukevičiumi. Jie finišo nepasiekė, bet tai padarė po metų.
Kartu su jais į ralį grįžo G.Petrus, padedamas M.Čijunskaitės, debiutavo Aurelijaus Petraičio ir Antano Juknevičiaus ekipažas (pastarieji – net be techninės pagalbos). Ir vieni, ir kiti pasiekė finišą.
2004 m. vėl startavo A.Petraitis ir A.Juknevičius, bet dėl variklio gedimo buvo priversti pasitraukti net neišvažiavę iš Europos. Po trejų metų maratonas sugundė A.Petraitį su Šarūnu Palioku bei G. ir M.Petrus. Deja, abiejų ekipažų automobiliai neatlaikė.
Sėkmingiausi Lietuvai buvo 2009 m., kai ralis persikėlė į Pietų Ameriką. Maratone buvo septyni dalyviai iš Lietuvos: motociklininkai Š.Paliokas, Balys Bardauskas bei Mindaugas Slapšys ir du automobilių ekipažai (A.Lekavičius su Ramūnu Kručkausku bei A.Petraitis su A.Juknevičiumi). Pastarajam tandemui pavyko „nuvažiuoti“ iki 25-os vietos. Tai – geriausias iki šiol lietuvių rezultatas.
34-asis Dakaro ralis
Penktus metus iš eilės ralis vyko Pietų Amerikoje. Prasidėjo sausio 5 d. Peru sostinėje Limoje ir baigėsi sausio 19 d. Čilės sostinėje Santjage.
Iš 196 motociklų, 161 automobilio, 38 keturračių ir 75 sunkvežimių vairuotojų finišą pasiekė du trečdaliai: 125 motociklininkai, 91 automobilio ekipažai, 26 keturračiai ir 60 sunkvežimių.
471 lenktynininkai (o pridėjus šturmanus ir mechanikus – 745 žmonės) pirmą kartą istorijoje atstovavo net 53 valstybėms.
Per 14 etapų jiems reikėjo Peru, Argentinoje ir Čilėje nuvažiuoti 8574 km, iš kurių daugiau nei pusė buvo greičio ruožai.
Motociklų klasėje penktąkart laimėjo prancūzas Cyrilis Despres su KTM, keturračių klasėje pergalę antrąkart šventė argentinietis Marcos Patronelli su „Yamaha“. Prancūzas Stéphane Peterhanselis automobilių klasėje laimėjo penktą kartą (pridėjus pergales su motociklu – vienuoliktą), kartu su šturmanu Jeano Paulio Cottret važiavęs „Mini“. Iš sunkvežimių vairuotojų geriausias pirmąkart buvo rusas Eduardas Nikolajevas.
Šiemet varžybas stebėjo 1 mlrd. televizijos žiūrovų. Ralio ekonominė nauda regionui siekia 294 mln. JAV dolerių, todėl Pietų Amerikos šalys kasmet konkuruoja dėl galimybės priimti jo dalyvius. Tuo metu net futbolas užleidžia vietą legendiniam dykumų maratonui.
Lietuvių mechanikų eksportas į Dakarą
Sunkvežimių klasėje mūsų vairuotojų šiemet nebuvo, tačiau lietuviai joje važiavo. MAN vairuotojui Yvanui Turcotte kelio knygą šifravo britas Johnas Cockburnas ir lietuvis Gintaras Sadovnykas. Šis sunkvežimis buvo komandos „Astana Racing“ pagalbinė transporto priemonė. Pagalbą suteikti gali tik dalyviai, todėl vieną sunkvežimį ir du automobilius turėjusi komanda nutarė dar vieną sunkvežimį prikrauti atsarginių dalių, o į jo ekipažą susodinti tris mechanikus. T4 klasė ralyje tam ir atsirado.
Iš viso „Astana Racing“ iš Kazachstano gali pasigirti šešių lietuvių desantu – penkiais mechanikais ir vadovu Antanu Juknevičiumi. Didelę dykumų lenktynių patirtį turintis sportininkas pats keturis kartus startavo Dakaro ralyje ir du kartus pasiekė finišą, o dabar Dubajuje dirba dykumų sportinio vairavimo mokykloje. Šios komandos automobilius kūrė vienas iš B.Vanago mechanikų Darius Biesevičius su kolegomis. Juokaujama, kad Lietuvos mechanikų eksportui į Dakarą reikėtų skirti metų apdovanojimą.
Be to, „Astana Racing“ lyderis yra lietuvių kilmės kazachas Artūras Ardavičius, vairuojantis „Kamaz“ sunkvežimį. Pernai jis ralyje finišavo trečias – greičiau nei kiti kamazai, bet šiemet jam finišuoti nepavyko.
