– Kaip vertini 2022 m. sezoną, kai Lietuvos plento žiedo čempionate, B1200 klasėje užėmei antrą vietą?
– Buvo sunkūs metai. Prieš prasidedant sezonui nutariau pasitreniruoti „Nemuno žiede“ ir, deja, virtau „Ąžuolo“ posūkyje. Gan smarkiai apgadinau motociklą, todel teko skubiai jį remontuoti, kad spėčiau į suplanuotą kelionę treniruotis „Misano“ (Italija) „MotoGP“ trasoje, bet suspėti pavyko. Labai vargau su motociklo pakabos reguliavimu, niekaip nepavyko jos tinkamai nustatyti, o jau tik sezonui pasibaigus sužinojau, kad meistrai buvo netinkamai perrinkę priekinius amortizatorius.
Lėtesniuose, aštriuose posūkiuose buvo sunku pasukti motociklą norima linkme. Važiuojant greitoje „Nemuno Žiedo“ trasoje, šios problemos buvo mažiau juntamos, tačiau nuvykus į technišką „Porsche Ring“ (Estija) trasą, motociklo pasukamumas lėtuose posūkiuose buvo tragiškas. Nuolatos turėjau kovoti su savo motociklu, atrodė, jog važiuoju greitai, tačiau beveik nuolat sekunde ar net daugiau atsilikinėjau nuo savo pernai metų tempo.
BMA (Baltic Motorcyclists Association) čempionato važiavimų „Bikernieki“ (Latvija) trasoje metu patyriau „high-side“ tipo virtimą, perspaudęs ant šlapio asfalto. Vėl teko skubiai taisyti motociklą, nes kitos varžybos vyko Nemuno žiede, nepraėjus nė savaitei po minėto stipraus virtimo. Važiavau su pusę rankos dengusia mėlyne bei nuo sumušimo susiformavusiu „gelio maišiuku“ ties alkūne. Nepaisant to tose varžybose iškovojau ketvirtą vietą. Sezono eigoje Lietuvos čempionato įskaitoje ketvirtam baigti lenktynes tapo vos ne rutina...
Galiausiai, lyg nuotykių būtų negana, kitų lenktynių metu Estijoje, tiesiojoje važiuojant 250km/ val. greičiu sprogo variklis. Laimei pavyko sustoti nenuvirtus ir nepadengiant trasos visiškai iš variklio išsiliejusiu tepalu. Dėl šio įvykio, deja, kuriam laikui likau be lenktyninio motociklo ir teko praleisti Baltijos bei Lietuvos čempionatų etapą Latvijoje.
Fortūna labiau šypsotis pradėjo tik pakeitus variklį, motociklą išbandant buvusioje „MotoGP“ trasoje „Brno Circuit“, Čekijoje. Pavyko iškovoti pirmą, kad ir simbolinį apdovanojimą už užimtą trečią vietą komandinėse ištvermės varžybose kartu su komandos draugu V.Bulo. Kitose Lietuvos čempionato varžybose Nemuno žiede likau vėlgi ketvirtas, o viename paskutinių Lietuvos čempionato etapų Estijoje užvirė smagi kova su varžovu Mariumi Blažiu dėl antros vietos lenktynių įskaitoje.
Sustojus po varžybų net ėjau jam paspausti rankos, nes žmogus tikrai turi geležinius kiaušus (juokiasi). Lenkdamas jį vidine trasos dalimi buvau atsidūręs priekyje, tačiau Marius gerokai vėliau stabdė, tad jis net važiuodamas posūkio išore sugebėjo atsikovoti prarastą vietą. Šiaip ne taip abu tilpome trasoje ir jį lenkti turėjau jau kitoje vietoje. Tai padaryti pavyko tik vėliau, kitame posūkyje, tą dieną lietuvių įskaitoje finišavau antras.
Paskutinysis Lietuvos čempionato etapas vyko „Tor Poznan“ trasoje (Lenkija), kurią išskirčiau kaip tikrai geriausią trasą mūsų čempionate. Ji turi tiek greitų posūkių, ilgas tiesiąsias ir šiek tiek techninių, kartodromo vertų atkarpų. Etapas išsiskiria dvigubu lenktynių formatu. Pirmose, mano tiesioginis konkurentas dėl vice čempiono titulo Oskaras Taraševičius turėjo problemų su stabdžiais ir virto, Tauras Norkūnas pabėgęs toli į priekį finišavo pirmoje lietuvių įskaitos vietoje, o aš likau antras, Kipras Buinikis užėmė paskutinį podiumo laiptelį.
Antrose savaitgalio lenktynėse kuriozinė situacija ištiko jau Taurą, kuriam stabdant dėl apkrovos lūžo vairo elementai („clip-ons“ – anglų k.), tačiau Tauras tik jam vienam žinomu būdu sugebėjo nenuvirsti ir saugiai grįžo į boksus. Tokiu būdu savotiškai „paveldėjau“ pirmą lietuviškos įskaitos vietą lenktynėse, kurią išsaugojau iki pat finišo, antras liko Oskaras, trečias vėlgi Kipras. Ši trasa dėl savo ilgų tiesiųjų ir greitų posūkių, mano motociklo pakabos sureguliavimui daugelyje vietų labiau tiko nei trukdė, tad truputį pagerinau ir savo asmeninį trasos įveikimo rekordą. Čempionatas baigtas gal ir visai skambia nata, tačiau jame iš esmės neprilygau lenktyniniu tempu Taurui Norkūnui, o vieno rato kvalifikaciniu tempu nusileidau ir Oskarui. Sugaišau daug laiko tvarkydamasis su gedimais ir ieškodamas motociklą kamuojančių problemų sprendimų.
2022 m. Lietuvos motociklų sporto federacijos plento žiedo čempionato B1200 klasės bendra įskaita:
- 1. Tauras Norkūnas 130 taškai
- 2. Danielius Savickas 102 taškai
- 3. Oskaras Tarasevičius 88 taškai
– Žinau, kad pernai teko išbandyti ir pasaulinio garso „Misano“ (Italija) lenktynių trasą. Kaip sekėsi, ar ji paliko įspūdį?
– Nuvykau į „Misano“ trasą sezono pradžioje, kai nebuvau pratęs prie nenuspėjamai dirbančios pakabos, todėl Italijoje teko su motociklu stipriai kovoti bene kiekviename posūkyje. Iš esmės tai nuostabi trasa, bet man asmeniškai artimesnė širdžiai yra Čekijoje esanti „Brno circuit“.
Joje yra ir greitų, ir techniškų s formos posūkių, atrodo tartum visą trasą leidiesi kalnu žemyn ir paskutinėje atkarpoje staigiai imi stačiai kilti į starto finišo tiesiąją. Tas įkalnių ir nuokalnių efektas yra nepakartojamas, atrodytų savotiškai panašiame į prieš tai buvusį posūkyje, dėl įkalnės ar nuokalnės būna visai kiti stabdymo taškai. Šios trasos įvairiapusiškumas užburia, kiekvienas posūkis ten unikalus, todėl ten važiuojant jauti daug malonumo.
– Kodėl greičiausi šalies motociklininkai vis dar važiuoja „Nemuno žiede“, nors galingiausius šalyje automobilius vairuojantys žiedininkai ten savo kojos nebekiša?
Dėl dangos būklės, realių saugumo zonų nebuvimo ir, iš dalies, dėl pačios trasos specifikos.
Kalbant apie pačią būklę, sakyčiau 2/3 „Nemuno Žiedo“ dangos dar yra pakenčiama. Mano manymu, didžiausios bėdos prasideda nuo Šakių posūkio, ten yra daug nelygumų, įtrūkimų, duobių, kurias turi žinot ir joms apvažiuoti turi pasirinkt tinkamas trajektorijas. Norėdamas pasiekti geriausią įmanomą laiką, turi reguliuodamas motociklą atsižvelgti į paskutinio trasos sektoriaus specifiką, kitaip ten galima prarasti itin daug laiko.
Daug lemia ir tai, kad „Nemuno žiede“ padarius grubią klaidą dažniausiai tuoj pat trenksiesi į atitvarus ir labai smarkiai apgadinsi transporto priemonę. Taip pat daug lemia ir trasos specifika, itin stačios atkarpos su prastu matomumu gali lemti skaudžius atsitrenkimus – prisiminkime masinę avariją įvykusią pernai rugsėjo mėnesį. Kai danga prasta, nėra pakankamų saugumo zonų, o sportinių automobilių kainos dažnai net keliais kartais skiriasi nuo motociklų, klaidos kaina tampa per didelė tiek fiziškai, tiek finansiškai.
– O jei kalbant apie pačios dangos tipo skirtumus, esi išbandęs ne vieną trasą užsienyje, kokius jų dangos skirtumus lyginant su mūsų „Nemuno žiedu“ išskirtum?
– Apskritai, kai sovietiniais laikais „Nemuno žiede“ klojo dangą, tam buvo panaudotas įprastas bendro naudojimo keliams skirtas asfaltas. Tuo tarpu pasaulinio lygio trasose yra naudojama visai kitokio tipo danga. „Misano“ (Italija) ar „Brno circuit“ (Čekijoje), abejose „MotoGP“ lygio trasose asfaltas atrodo yra iš specialaus mišinio, tarsi švitrinis popierius, o tai itin padidina sukibimą, leidžia stipriau akceleruoti išvažiuojant iš posūkių bei stipriau stabdyti į juos įvažiuojant.
Tuo tarpu pas mus, kai yra tas paprastas asfaltas, sukibimo tikrai mažiau. O senoji susidėvėjusi danga prasidedanti nuo Šakių posūkio, turi tartum smeigtukus, iš asfalto atsikišusius smulkius akmenukus, kurie stipriai drasko padangas ir todėl jos greitai dėvisi. Tik iš dalies ši sena danga yra gerai, nes tie susmigę į padangą akmenukai leidžia stipriau atidaryti akceleratorių nei įprastas naujas gatvinis asfaltas.
Net geriausia trasa Baltijos šalyse – Estijos „Porsche Ring“, turi ne patį idealiausią asfaltą. Jis tarytum korėtas, tad esant sausam orui sukibimas tikrai geras, bet ant jo palijus tampa gana slidu, kadangi skylutės užsipildo vandeniu. „MotoGP“ trasų dangos kitokios. Ten tu važiuoji tartum švitriniu popieriumi, prie kurio net truputį kimba batų padas.
– Kaip ruošiesi artėjančiam sezonui? Kokius tikslus sau esi iškėlęs?
– Žiema irgi pasitaikė su savotiškais „nuotykiais“, persirgau plaučių uždegimu. Vėliau fizinei formai palaikyti namie įsirengiau nedidelę sporto salę. Šiemet balandžio mėnesį, prieš Lietuvos čempionato pradžią, vykau į „Slovakia Ring“ trasą treniruotis.
Norėdamas išspręsti visą sezoną kamavusias bėdas su motociklo pakabos reguliavimu, žiemą pakabą nusiunčiau į Didžiąją Britaniją paruošimui, pas gerai žinomą lietuvį „Donis Racing“, kuris turi mechaniko patirties pačiame „British Superbike Championship“ čempionate.
Reziumuojant po praeitų metų sezono pasimokiau iš klaidų ruošiant motociklą, išsprendžiau daugelį techninių problemų, todėl šiemet tikiuosi kiek įmanoma daugiau koncentruotis į važiavimą.
Vienareikšmiškai tikslas bus Lietuvos plento žiedo pirmenybėse tapti B1200 klasės čempionu bei pasiekti reikalingus trasos įveikimo laikus, norint konkurencingai važiuoti aukščiausioje – „Superbike“ klasėje.
– Kaip vertini atvirą „Honda“ gamyklinės kreipimąsi į „Moto2“ dominuojančią privačią „Kalex“ komandą, prašant sukurti japonų motociklui rėmą/važiuoklę?
– Dabar „Hondai“ yra juodžiausi laikai, kokie tik gali būti. Jie prasidėjo stipriai susižeidus M.Marquezui. Jų motociklas buvo pritaikytas konkrečiai Markui. Netekus jo jie porai metų neteko aiškios tobulinimo krypties bei tempo augimo. Dėl to manęs nestebina jų dabartinė situacija.
Japonai jaučia, kad pasireiškė žinių trūkumas, todėl labai normalu, kad jie nori kito gamintojo pavyzdžio (o gal ir nebūtinai geresnio), kad turėtų su kuo palyginti savo sugalvotus sprendimus. Jie nori suprasti į ką reiktų orientuotis, ką tobulinti, kad pagreitėtų ir dar pagerintų savo produktą. Pasitelkus lyginimo metodą, jie galės įvertinti savo sprendimus ir „Kalex“ pasiūlymus, manau, kad taip bus lengviausia rasti norimus sprendimus.
– Kiek M.Marquezas dar gali sau leisti laukti „Honda“ pagreitėjimo? O jei ir išeiti, tai klausimas, kur?
Jei išeiti, tai tik į „KTM“. Ispanui atėjus į „Hondą“, jie tuomet turėjo D.Pedrosą, nuostabų motociklo vystytoją, kuris geba puikiai pateikti grįžtamąjį ryšį ir išryškina motociklo silpnas vietas. Ir kurgi jis dabar yra? Ogi dirba bandytoju KTM komandoje, tačiau patys žinot, kad komandų keitimas visada yra loterija.
Iš esmės, KTM motociklas M.Marquezui yra parankus. Tai daug „slystančio galo“ motociklas. Ir tas jos šių metų naujokui Jackui Milleriui labai patinka, ko pasėkoje jam greitai pavyko įsivažiuoti.
Ne veltui sakoma, kad aukščiausio lygio motociklų pilotai važiuoja ir lenktyniauja pirmiausiai galine padanga. Visi matome, kaip ilgos tiesiosios pabaigoje, stipraus stabdymo metu į orą kyla jų motociklų galinis ratas, kartais net pasišokinėjant. Tuo pačiu sportininkas pakreipia visą motociklą aštresniu kampu į posūkį. Visa tai ne veltui, kaip pavyzdžiui – jei posūkis į dešinę, galinė padanga bus nukreipiama į kairę ir specialiai šiek tiek slys. Taip motociklas gali greičiau būti atsuktas prie artimiausios posūkio dalies taip vadinamo „apekso“ (apex – anglų k.). Visai tai M.Marquezas labai mėgsta ir puikiai daro.
Išvažiuojant iš posūkio būna kita fazė – taip vadinamas posūkio „uždarymas“. Stipriai akceleruojama, ko pasėkoje pasireiškia nemažas galinės padangos slydimas, kuris pasitarnauja atsukant motociklą į tiesiąją. Tie, kurie naudoja daugiau to slydimo, dažnai turi geresnį išėjimo iš posūkio greitį, tačiau tada greičiau susidėvi galinė padanga. Galime pastebėti, kad tai dažnai lenktynėse nutinka praktiškai ant galinės padangos važiuojančiam Jackui Milleriui – lenktynių pradžioje jo tempas dažnai būna gerokai geresnis nei paskutinėje dalyje.
– Jau per žiemos bandymus tai matėsi, o sezonui prasidėjus ir pasitvirtino, kad „Ducati“ šiemet dominuos. Kas manai galės jiems kibti į atlapus?
– Jei žiūrint į sezoną ne pagal gamintojus, o pagal atskiras komandas. Manau „Ducati“ įkas nebent tik pats „Ducati“. Varžysis iš esmės tik atskiros, tais pačiais itališkais motociklais važiuojančios komandos. KTM man primena paskutinių dviejų metų „Aprillia“, kur atrodo gali iššauti, bet sezono eigoje paaiškėjo trasos, kuriose jų lenktynininkai (A.Espargaro ir M.Vinales) labai vargo. Kitaip tariant, tose trasose, kurios neturi labai ilgų tiesiųjų (kur „Ducati“ visada atsigriebia), manau, kad ir kiti gamintojai galės daugiau pakovoti.
Žiūrint į šių metų „Aprillia“ vėlgi, jei jie nepadarys didesnio šuolio aukštyn, naivu iš jų tikėtis ko nors daugiau. Aleixui Espargaro labiausiai koja kiša charakteris, tais momentais, kai atrodo užtektų išlaikyti šaltą protą, jis pasikarščiuoja, gal kiek „perdega“, o M. Vinales dažnai pritrūksta tempo lenktynių pradžioje.
Vėl kalbant apie „Ducati“, jie pernai surinko labai daug duomenų iš skirtingų trasų, jie taip gerai ištobulino savo 2022 m. specifikacijos motociklus, kad dabar juos atidavus satelitinėms komandoms, pačiai gamyklinei italų komandai bus sunku juos perspjauti.
