Mano poriniai važiavimai prasidėjo kova prieš Arną Bernacką. Dažnai su juo pakliūnam į vieną porą, bet negaliu pasigirt, kad visas prieš jį laimiu. Šį kartą, atrodo, jį pavedė automobilis.
Ketvirtfinalyje varžovu tapo Artūras Michailovas su geltonu BMW E36. Persekiojant Artūrą su problemoms nesusidūriau, tad pirmas važiavimas išėjo pakankami švarus. Nemačiau, kaip latviui sekėsi važiuoti paskui mane, bet draugai sakė, kad ir jis didžiąją trasos dalį buvo prilipęs prie mano automobilio galo, tačiau viename iš posūkių suklydo bei apsisuko.
Analogišką klaidą padarė ir Andrius Šlajus iš „D1Sport“, su kuriuo susitikau pusfinalyje. Pirmo važiavimo starte niekaip negalėjau įjungti trečios pavaros, todėl jam šiek tiek sutrukdžiau, bet Andrius nėra iš tų vaikinų, kurie nesugeba prisitaikyti. Apsikeitus vietomis A. Šlajus šiek tiek persistengė antro posūkio pabaigoje.
Dėl išsitiesinimo finale galima kaltinti svetimo automobilio sindromą
Kovoje dėl aukščiausio podiumo laiptelio varžiausi prieš Kastytį Alekną. „Tsuiso“ pradėjome man persekiojant varžovą, kuris jau pirmame posūkyje išslydo labai plačiai, analogiška trajektorija buvo ir kitame posūkyje, o paskutiniajame atrodė, kad jis jau nebepataikys į trasą ir norėdamas išvengti galimo kontakto atleidau akseleratorių bei išsitiesinau. O Kastytis nepasimetė ir sugebėjo įveikti visą distanciją.
Pavadinčiau tai „svetimo automobilio sindromu“ (šiuo metu dar nebaigiau ruošti savo BMW E60 automobilio ir važiuoju su komandos draugo Timo Simniškos „Lexus SC“), kurio ateityje kažkaip vis vien privalėsiu atsikratyti. Turiu nustoti bijoti sudaužyti automobilį.
Aerodromas, strategiškai labai gera vieta, jis netoli miesto centro ir tuo pačiu netrukdo aplinkiniams miesto gyventojams. Bet asfalto danga yra labai sena. Žinoma padengus tam tikru gumos sluoksniu sukibimas šiek tiek pagerėja, o padangų dilimas irgi ne toks tragiškas. Didesnė bėda – trupantis asfaltas ir didėjanti rizika sužeisti žiūrovą. Dar vienas esminis blogas dalykas – trasos plotis. Trūksta bent kokių papildomų 5 metrų, nors, žinoma, geriausia, kad būtų 20 ar net daugiau.
Jei lyginti S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą su Kačerginės „Nemuno žiedo“ apatine trasa, tai Aleksote apčiuopiamai geriau. Bet lyginant visą žiedą, treniruotėms išnaudojus visas aerodromo galimybes, galima susidėlioti neblogą trasą, tačiau ji bet kokiu atveju bus mažiau įspūdinga nei „Nemuno žiedas“.
