Laisvos dienos metu, D.Vaičiulis pasidalino įžvalgomis apie pirmąją Dakaro pusę, kas laukia antrojoje ir atskleidė komandos strategiją.
Įveikta pusė Dakaro distancijos – ar liko pakankamai jėgų antrajai daliai?
Jėgų dar tikrai pakankamai, sakyčiau, trims Dakarams dar užtektų. Iš tikrųjų, šturmanui fiziškai yra kur kas lengviau nei pilotui – Antanas atiduoda visas jėgas. Man ypač sumažėja darbo tokiuose greičio ruožuose kaip paskutinis – navigacijos važiuojant keliais yra minimaliai, pagrindinės mano užduotis tokiu atveju yra kontroliuoti tempą, palaikyti Antano pulsą. Ypač kai jo savijauta nebuvo gera, svarbu palaikyti, bendrauti, padėti susikoncentruoti. Tačiau dabar nuotaikos geros, atsigavom ir esame pasiruošę pjauti toliau.
Ar sėstumėte už Dakaro bolido vairo, jei prireiktų?
Aišku, esant kritinei situacijai gali tekti ir pavairuoti, esu jau tą daręs, bet iš esmės vairavimas manęs netraukia – jei tik galiu, važiuoju traukiniais ar skrendu lėktuvais. Net namuose dažniausiai prašau sūnaus, kad pavežtų ir laukiu autonominių automobilių – galėsiu ramiai sau sėdėti ir skaityti knygą.
Kokiu balu įvertintumėte pirmą pusę? Kas pavyko, su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?
Kaip ir kasmet, Dakaras pateikia naujienų ir niekuomet negali žinoti ar net sakyti, kad žinai, kas tavęs laukia. Tai ypač galioja man, nes aš šiame vaidmenyje dar augu – po truputį atsiranda sistema, susidėlioji dalykus, ką sakyti ir ko nesakyti pilotui.
Nepaisant to, manau, kad net ir labiausiai patyrusiems šturmanams Dakaras pateikia staigmenų ir susimąstai – štai, šito dar nebuvau sutikęs – išmoksti pamoką ir judi tolyn.
Aišku, tos klaidos važiuojant automobiliu lemia kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, motociklu. Ten gali sustoti, pagalvoti ir nuspręsti, o su automobiliu spaudi ir turi sprendimus priimti esamuoju momentu. Laiko tarpas, kol šturmanas priima sprendimą ir jį iškomunikuoja lenktynininkui – jau prarastos sekundės.
Šiemet dar nepadarėm tokių drastiškų klaidų, kur pamestume 10 ar daugiau minučių, bet vieną kartą buvome sustoję.
Organizatoriai minėjo, kad šis Dakaras bus kur kas sunkesnis navigacine prasme, kaip jums sekasi tvarkytis su užduotimis?
Pritarčiau, kad Dakaras šiemet sunkesnis iš orientacinės pusės ir ši taisyklė labiausiai galioja priekyje važiuojantiems sportininkams. Visi kiti važiuojantys po jų jau turi bent vieną orientyrą – paliktas vėžes. Ar jos visuomet yra teisingas ir greičiausias kelias – čia jau kitas klausimas.
Dalis motociklininkų dažnai iš vis nestebi kelio knygos ir stengiasi kuo greičiau įveikti trasą pagal paliktas vėžes. Tokie vadinami keliai ypač matosi smėlio kopose, todėl tau belieka prižiūrėti vairuotoją, kad jis pernelyg nenuklystų ir įspėti apie pavojingas vietas.
Iš dalies sunkiau, iš kitos pusės žiūrint – smėlyje net paprasčiau. Mums su Antanu tai leido kur kas geriau pasidalinti darbą, o tai yra efektyvu kalbant apie ekipažo greitį.
Kas dalyvių laukią antroje dalyje?
Šiandien mūsų vėl laukia greita diena. Bus keletas smėlio lopinėlių su krūmynais, kur naviguoti gali būti kiek didesnis iššūkis, bekelės kažkiek irgi turėsim – apie 50 km. Būtent čia šturmano darbas reikš net daugiau nei kopose – nardyti tarp tų kupstų ir rasti atskaitinius punktus tokioje trasoje yra nelengvas uždavinys, nes vežės čia nepadės.
Kol būsime Bolivijoje bus nemažai akmenų, reiks saugoti ratus, o vėliau, jau leidžiantis iš kalnų, dar bus ir įdomesnių atkarpų. Argentinoje numatyta smagių susuktų greičio ruožų kopose, taigi vairuotojai dar negali atsipalaiduoti.
Iš šalies atrodo, jog jūsų ekipažo strategija – stabilumas. Kokia ji bus antroje pusėje?
Žinant Antano patirtį smėlynuose ir kopose – pradžia buvo mūsų arkliukas, bet ne visuomet viskas gaunasi taip, kaip nori. Pasitaiko visko, o matant kiek automobilių išsidaužė, mes net ir prarasdami laiko esame labai geroje vietoje.
Mes tikrai nesivaikom minučių kiekviename metre, nes čia yra Dakaras – maratonas, turi būti stabilus, greitas išlaikant protingas ribas ir daryti kuo mažiau klaidų. Tik tuomet gali tikėtis geresnio rezultato.
Tikimės, kad antroje Dakaro pusėje dar bus daug siurprizų, ir jei mums pavyks važiuoti neprarandant šalto proto, nedarant klaidų, yra visos galimybės kilti. Mes su Vaidoto ir Sauliaus ekipažu esame pakankamai arti, o atstumai tarp komandų besirikiuojančių už mūsų yra jau gan dideli – pusvalandis, valanda. Taigi mums svarbu išlaikyti tempą.
Iš 105 dalyvių automobilių klasėje liko vos 62, kas lėmė tokią didelę dalį dalyvių nesėkmių?
Dakaras visuomet sunkus ir pradžioje atkrenta tie, kurie arba nebuvo pasiruošę, arba padarė vieną-kitą klaidą, o kažkuriems gal tiesiog nepasisekė. To automobilių sporte irgi neišvengsi. Kalbant apie lyderių nesėkmes – reikia suprasti, kad pirmasis dešimtukas važiuoja 15-20 proc. greičiau nei likę, su greičiu auga ir rizika – tiek navigacine prasme mažiau vėžių sekti, tiek ir klaidos kaina išauga.
Jums tai – antrasis Dakaras. Kaip galėtumėte palyginti šias patirtis?
Savaime suprantama, kad progresas matomas ir jis tikrai nemažas. Važiuodamas dešimtą kartą Dakare kopas jau turbūt gliaudytum kaip riešutus, bet iš esmės man patinka ši patirtis ir tai, kad jaučiu kaip žengiu į priekį.
Vis dar jaučiu jaudulį starte, vis dar tenka įsikibti į kėdę ar įsitempti – taigi dar nesu visiškai baimę praradęs profesionalas. Aš ir bendrai save galėčiau pavadinti ne ekstremalaus sporto mėgėju, o labiau bandytoju – stengiuosi ant vieno dalyko neužsikabinti visam laikui (šalia sėdintis Antanas skuba pataisyti, kad tuoj nebeliks kalnų, kur Dariui įlipti, taigi kopimas tikrai yra ilgalaikis pomėgis). Kalnų dar pilna (juokiasi), o bendrai aš nelaikau to sportu. Dakaras, mano nuomone, irgi yra labiau ištvermės patikrinimas, nors sekundės eina, bet iš esmės tu kovoji su savimi.
