Negana to, kad Estija šiuo metu yra tikras „Baltijos tigras“ ekonomikoje, o ekspertai pranašauja jai puikią ateitį kibernetiniame kare (skaičiau apie tai „protingame“ žurnale pakeliui į ralį), ši šalis dar ir graži – estai turi puikių salų. Kiekvieną kartą nuvykus į Saremą apie tai pamąstau. Aišku, grožis nebūtų pakankamas motyvas tūkstančiams žmonių šaltą spalio savaitgalį lįsti lauk iš namų ir purvintis batus, bet tam juk yra ralis! Jis vyko jau 45 kartą. Galite įsivaizduoti, koks tai įprastas ir kartu tradicinis renginys vietiniams salos gyventojams.
Nors Sarema sala galėtų būti tik Dievo užmirštas užkampis, yra atvirkščiai. Estams garbė Saremos saloje turėti namą ar sodybą, o turistai mielai atvažiuoja pasidžiaugti kitokia gamta. Kaip ir visos salos, ji kažkuo skiriasi nuo žemyno. Nors daug kur vėsus klimatas gamtą pavertė panašią į taigą, ji nėra nuobodi: nedideli spygliuoti krūmeliai ir tarp jų besiganančios avytės atrodo, mažų mažiausiai, mielai.
 |
| Domas.lt nuotr./Saremos panorama |
Kadangi ten visiškai nėra ką veikti, žmonės, matyt, dirba. Klasikinis Saremos vaizdelis – didelės akmeninės tvoros.
Nuobodžiauji? Tai imk ir tempk akmenis į krūvą. Neįsivaizduoju sudėtingesnio būdo apsitverti sklypą (ir kodėl to reikia?), bet reikėtų estų paklaust.
 |
| Domas.lt nuotr./Sodyba |
Ralis
Sarema ralis – vienas didžiausių iššūkių šiais metais. Tradiciškai – tai ir gausiausios varžybos: paraiškas dalyvauti pateikė daugiau nei 150 ekipažų iš nežinau kiek skirtingų šalių.
Aš Sarema ralyje dalyvavau ne vieną ir ne du kartus, todėl jau žinojau ko tikėtis:
Trasos sudėtingos, kelias siauras ir labai vingiuotas, vietomis tankiai apaugęs žolėmis ir krūmais, per kuriuos nematai nieko… Jeigu užkabinai žolę posūkio viduje – ratu trenksi į akmenį. Jei išslydai per plačiai – akmuo. Jei pavėlavai laiku sustoti ir „truputį išslydai“ – nesitikėk grįžti tiesiu vairu. Dar niekad Saremos ralyje nefinišavau tiesiais ratais, visuomet „kažkas ne taip“. Ir aš toks ne vienintelis.
Deja, lietuviškas važiavimo stilius čia netinka. Turime Lietuvoje pavyzdžių, kurie labai greit lekia „vienu ratu griovy“: „čia truputį nukirtau posūkį, čia išlydau plačiau, bet geras greitis, o vat čia atsiremsiu į kraštą net nestabdęs.“ Iškart aišku – toks vairuotojas tą savo vieną ratą griovy ir paliktų. Nors aš pats stengiausi važiuoti maksimaliai tiksliai – mažų klaidelių neišvengiau, o Sarema jų neatleidžia.
 |
| Domas.lt nuotr./Dominykas Butvilas |
Gruntas
Prieš ralį labai daug lijo, todėl trasos vietomis buvo labai šlapios. Saremos saloje žvyrkelis yra specifinis – jis labai kieto pagrindo, o ant viršaus yra plonas smulkios akmens skaldos sluoksnis. Kai sausa, padangos guma turi puikų sukibimą su keliu, tačiau lietus viską apverčia savaip – ant kelio esantis purvo sluoksnis yra labai slidus, dėl kieto pagrindo padanga negali giliai įsikasti, taigi tiesiog slysta paviršiumi.
Pirmoji diena
Net nesupratau kaip greitai viskas praėjo. Du vakariniai greičio ruožai vyko žvyriniame kelyje. Buvo ne taip slidu kaip tikėjausi, tačiau vis tiek reikia važiuoti atsargiau – vietiniai žino, ko tikėtis iš vieno ar kito posūkio. Kai ruože kelio būklė keičiasi kelis kartus, reikia labai greitai reaguoti ir prisitaikyti prie sąlygų. Startavau kiek atsargiau, bet greitį pasiekėme neblogą. Į miesto greičio ruožą atvažiavome devintoje vietoje bendroje įskaitoje, o lyderiai “pabėgo” visai nedaug.
 |
| Domas.lt nuotr./GR mieste |
Šlapia estiška žolytė
Trečiasis ruožas – Kuresare miesto pasididžiavimas. Beveik visas ruožas driekiasi keliukais apie pilį. Iš pradžių dviračių takelis parke, vėliau išvažiuojame į miesto gatves. Startas jau visai sutemus, todėl „prisikrovėm“ papildomų lempų. Negaliu sakyt, kad mačiau „kaip dieną“. Bėda ta, kad mūsų papildomi žibintai šviečia toli toli, o dviračių takeliai ir posūkiai mieste yra arti arti. Ir, kai suku didesniu kampu, vis tiek taikau kažkur į tamsą, o lempos tuo metu apšviečia artimiausią miesto kvartalą arba žiūrovų minią pievoje.
Buvau nusiteikęs pravažiuoti labai gerai, bet iš to gavosi šnipštas. Šaltos galinės padangos man visai nepadėjo įveikti posūkio parke. Kadangi keliukas „įrėmintas“ cementiniais blokais, pradėjus slysti turėjau du pasirinkimus: arba bandau stabilizuoti mašiną iki kol betonas priartės, arba suku į parką. Pasukau į parką ir pievute toliau lėkiau finišo link. Nenuostabu, bet asfaltui pritaikytos padangos per šlapią žolę visiškai niekur neskuba. Taigi, pajuokinę žiūrovus tamsoje finišavome aštuntoje vietoje, nuo lyderio atsilikę kiek mažiau nei 8 s. Gaila, bet nėra ant ko pykti.
Antroji diena
Kadangi jau yra pavargusių skaityt, štai Jums trumpa versija: šeštadienis, tai pagrindinė ralio diena, kurios metu jau jaučiasi, kad važiuojam ralyje. Daug ruožų ir daug kilometrų, per kuriuos ir pavargt galima. Važiavome gerai, bet ne pakankamai puikiai, kad finišuotume savo pozicijoje pagal realų greitį.
Stotelė trasoje
Viename ruože kliudžiau akmenį, kuris ne tik bandė apversti mūsų mašiną, bet ir “suvalgė” padangą. Nors, kaip sužinojau vėliau, Roko Kvaraciejaus ir G. Notkaus ekipažai irgi išbandė tą akmenuką, mums pasiekė prasčiau. Buvo likę dar 16 km iki finišo, todėl su Renatu sustojome ir ėmėmės rato keitimo.
Nuo čia jau prasideda ilga pasakojimo versija: nors, kaip patyrę ratų keitikai, galite paprieštarauti, kad 7 minutes sugaišti trasoje dėl prakiurusios padangos yra nepadoriai daug, galiu paprieštarauti – tai yra labai suprantamas laikas.
- Sustoti iškarto negalėjome nes nebuvo kur – labai siaura ir pavojinga. 1,5 min važiavome iki sankryžos kur platu ir daug žiūrovų.
- Žiūrovai – tik estai ir girti suomiai. Ne lietuviai. Nors jie stovi už 3 metrų nuo mūsų mašinos, niekas net neketina žengti už juostos ir pasiūlyti pagalbą.
- Pagalbos reikėjo, nes mašina nusileido taip žemai, jog negalėjau pakišti pakėlėjo. Renatas su keliais „drąsiausiais“ žiūrovais (kuriuos reikėjo ilgai raginti) įsiūbavo automobilį ir man pavyko!
- Padanga, ratas, varžtai yra labai karšti.
-
Kai sustoji ruože, nelabai svarbu, kiek sugaiši: 3, 4 ar 5 min. Vis tiek gerą poziciją jau praradai.
Domas.lt nuotr./Ratlankis
Žiūrovai
Kiekvieną kartą nustembu ir pasidžiaugiu, kokių rimtų ralio mėgėjų turime Lietuvoje! Net taip toli nuo gimtosios žemelės, prie trasos gali matyti lietuviškas vėliavas ir jausti saviškių palaikymą! Galiu pasakyti, kad lietuviai stovėjo geriausiose vietose, nes ten man vos pavykdavo išsilaikyti trasoje . Ir net ne tiek svarbu ar jie palaiko mūsų ekipažą, ar kurį kitą, tiesiog labai džiaugiuosi, jog savo laisvalaikį žmonės praleidžia tokiose kelionėse ir ralio aplinkoje, jėga!
Rezultatai
Nors beveik visus greičio ruožus pasiekėme pirmąjame dešimtuke, dėl padangos keitimo likome 35 vietoje… Nepaisant to, Saaremaa ralis yra puiki patirtis. Visą sezoną neteko važiuoti tokiomis slidžiomis sąlygomis, kaip čia.
Kelionė namo
Kadangi sekmadienį buvo rinkimai, o mes kaip visi dori piliečiai privalome balsuoti. Per savaitę nuvažiavome daugiau nei 2000 km, likus 80 km mūsų fordelis pasakė, kad jam jau užteks. Tai į Vilnių grįžome prie kito automobilio prisikabinę lynu.
Lenktynininkas rašo tinklaraštyje Domas.lt
Beje, šį pasakojimą puikiai papildo Mato Valiulio susuktas vaizdo siužetas. Dėmesio į ekranus!
