„Drifter.lt“ komandos nario Romo Poškaičio pasakojimas:

Šį kartą keliaujame į „King of Europe“ pirmąjį etapą Poznanės žiedinėje trasoje. Deja, bet neišvysime drifterių iš Lietuvos šiose varžybose. Kelionės tikslas – pabendrauti su šių varžybų organizatoriumi, kuris rugsėjo mėnesį organizuos EEDC („Rytų Europos driftingo čempionato“) finalinį etapą toje pačioje Poznanės žiedinėje trasoje. Į šias varžybas taip pat atvyksta ir kitų šalių EEDC organizatoriai iš Latvijos, Baltarusijos ir šiemet prisijungusios Vengrijos (taip pat kaip ir Lenkijos). Gaila, tačiau su Rusijos ir Ukrainos organizatoriais nepasimatysime.. .

Primenu, o gal kai kam ir naujiena bus, kad šiemet 2012 metų EEDC čempionatą sudaro 7 etapai, kurie vyks Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir naujai prie varžybų serijos prisijungusiose Lenkijoje ir Vengrijoje.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„Drifter.lt“ kelionė į Poznanę

Link Lenkijos

Kelionę, nors ir planavome keliauti keturiese, pradedame penkiese (gerai, kad pavyko išvykti su didesnės klasės automobiliu nei planavome). Ekipažo nariai: aš, Romas, Mantas Kuzmarskis (EEDC teisėjas ir Lietuvos etapo organizatorius), Giedrius Matulaitis (fotografas, Matulaitis.lt, jo nuotraukos – galerijoje), Norbertas Daunoravičius (operatorius ir montuotojas, „NorbeFilms“, vaizdo siužetas – straipsnio pabaigoje) bei Evgenijus Nikitinas iš Baltarusijos (vienas iš Baltarusijos EEDC etapo organizatorių).

Baltarusijos organizatoriai „įsiprašė“ į latvišką ir lietuvišką ekipažus, nes eilės prie šių valstybių sienų yra nežmoniškai didelės ir jei jie būtų keliavę į Europos Sąjungą ne viešuoju transportu (iki Lietuvos baltarusiai atkeliavo autobusu), prie sienos eilėje būtų tekę praleisti nuo kelių iki keliolikos valandų.

Kelionę pradėjome Kaune – išjudėjome apie 23 h. Kelionės metu teoriškai nepatyrėme jokių nemalonumų ar keistų netikėtumų (jeigu nepaisytume naktį kelyje stovėjusio vežimo, kurio vadeliotojas intensyviai mojavo prožektoriumi (ačiū jam už tai), o arklys, matyt, kažkur pabėjo).

Dvi navigacijos – blogis

Puikus tvarkingas automobilis vežė puikiai, o „Red Bull“ sparnai padėjo išlaikyti atmerktas akis. Na, bet supratome tai, jog važiuojant orientuojantis pagal dvi skirtingas navigacijas (vien įmontuoja automobilyje, kita telefone) yra sudėtinga.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„Drifter.lt“ kelionė į Poznanę

Jos veda ta pačia kryptimi, tačiau skirtingais keliais, o vairuotojas dar renkasi ženklus, nurodančius kelią link norimo pasiekti miesto. Pastoviai orientuojantis pagal tris skirtingus „žemėlapius“ nebuvo itin patogu.

Tačiau šią klaidą greitai supratom, pasirinkom vieną navigaciją ir švintant jau buvome nuo Varšuvos iki Poznanės nutiestoje mokamoje autostradoje, kuria važiuojant gali pamiršti, jog važiuoji per Lenkiją: panašiau, jog riedi puikiu Vokietijos greitkeliu.

Nors tie beveik 200 km, kuriuos įveikėme šia autostrada, kainavo apie 50 zlotų, tačiau nesigailime: nei policijos, nei didelio automobilių kiekio kelyje, nei kas kelis kilometrus esančių kaimų. Kelias buvo vertas pinigų.

Tikslas pasiektas – trasa

Privažiavus Poznanės žiedinę trasą, prie vartų pasitiko apsaugos darbuotojas. Jis, nors ir nelabai norėdamas mus įleisti be leidimo, patikėjo mūsų žodžiu, jog esame kviestiniai svečiai ir mūsų laukia tiek lenktynių organizatorius, tiek Lenkijos automobilių federacija.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„King of Europe“ „driftingo“ varžybų pirmas etapas Poznanėje, Lenkijoje

Pastatėme automobilį ir patraukėme apžiūrėti dalyvių parko. O čia buvo ką pažiūrėti: dalyvių per 60, netrūko nei galingų, nei gražių, nei rečiau sutinkamų drifto scenoje modelių. Patiko „Drift Taxi“ – „Ford Transit“ mikroautobusas, kuriame įmontuotas BMW M5 variklis. Pro akis nepraslydo ir vilkikas, skirtas parodomiesiems važiavimams. Stiprių komandų, turinčių didelius vilkikus, begalę įrangos ir daug mechanikų, taip pat netrūko.

Vaikščiodami po dalyvių parką taip pat pamatėme, jog didžiąją dalį automobilių sudaro įvairių kartų BMW – nuo E30 iki E92 M3.

Beveik visi automobiliai – išplatintomis ratų bazėmis. 10 cm – ne riba, ne pas vieną dalyvį buvo ir daugiau.

Treniruotės deja, bet vyko ne pagal „open track“ filosofiją (tiesiog atvira trasa, kai dalyviai patys renkasi atstumus, dėl ko būna labai didelis kiekis automobilių vienu metu trasoje), leidžiant vieną po kito saugiais atstumais. Jų metu porinių važiavimų nebuvo – tą daryti buvo oficialiai uždrausta. To motyvų „King of Europe“ organizatoriai atskleisti nepanoro.

Lenkiškos keistenybės

Kitas nustebinęs dalykas – vertinimo sistema, kurioje tik 10 proc. taškų skiria teisėjai (už įspūdį). 90 proc. taškų (po 30 už greitį, slydimo kampą ir trajektoriją) skiria pačių organizatorių sukurta elektroninė sistema. Tai – populiarios pasaulyje „DriftBox“ atitikmuo, tačiau mums ji pasirodė neišdirbta iki galo.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„King of Europe“ „driftingo“ varžybų pirmas etapas Poznanėje, Lenkijoje

Ypatingai nustebino lenkų sprendimas keliose vietose trasoje, tarp asfalto ir kelkraščio, sudėti kelias padangas. Jas užkabinęs nukentėjo ne vienas dalyvis – pažirusių detalių buvo galima prisirankioti daug.

Ir pagaliau – kvalifikacija. Ji vyko labai lėtai, su didelėmis pertraukomis, mat organizatoriai turi tik tris ar keturis įrenginius, kuriuos montuoja į automobilius, kad jie „nuskaitytų“ dalyvių slydimo duomenis.

Nepaisant užtęstos kvalifikacijos, įspūdis teigiamas. Ne vieną kartą teko matyti „backwards“ tipo įvažiavimus į paskutinį trasos posūkį (kai automobilis slysta didesniu nei 90 laipsnių kampu tiesios trajektorijos atžvilgiu).

Rezultatų skaičiavimas užtruko maždaug tris valandas po kvalifikacijos pabaigos – tai, matyt, viena priežasčių, kodėl kvalifikacija vyksta ne tą pačią dieną kaip varžybos. Reikėjo visus rezultatus nuskaityti iš į automobilius sumontuotų įrenginių, juos suvesti į specialią skaičiuoklę ir t. t. Procesas gana komplikuotas.

Užklasinės veiklos netrūko

Bet po kvalifikacijos nuobodžiauti neteko – trasoje pasirodė „driftinis“ vilkikas, suteikęs nemažai emocijų visiems renginio žiūrovams. Jis „šėrė“ tol, kol sprogo viena galinių padangų – kaip mėgsta daryti drifteriai.

Tuo baigėsi veiksmas trasoje ir prasidėjo vakaro linksmybės. „Truck“ bare, esančiame šalia trasos, vyko „lengvas“ vakarėlis, projektoriaus ekrane sukosi praėjusio sezono etapų vaizdo siužetai, o karštos diskusijos užgošdavo net ir ne pačią garsiausią muziką. Po to – kelionė į netoliese buvusį viešbutį (kurį visiems žurnalistams ir dalyviams rekomendavo organizatoriai), vietinio alaus ragavimas, bendravimas su dalyviais ir, galiausiai, miegas. Vis tik buvome pusantros paros nemiegoję.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„King of Europe“ „driftingo“ varžybų pirmas etapas Poznanėje, Lenkijoje

Varžybos

Varžybų dieną pradėjome sočiais pusryčiais viešbutyje – renginiuose įprasta, kad nežinai, kada kitą kartą pavyks užkąsti, tad prisikimšome kiek galėjome.

Įvažiuodami į trasą, supratome, koks geras daiktas yra tie leidimai – apvažiavome nemažą eilę laukiančių specialių leidimų neturėjusių žiūrovų. Mums atvykus, trasoje jau vyko paskutinės treniruotės – pažiūrėti buvo į ką. Visi, patekę į „Top 32“, treniruotėse jau galėjo bandyti porinius važiavimus, nekartą greta slydo ir po tris-keturias automobilius.

Tačiau prasidėjus varžyboms, nusivylėme: viskas vyko labai lėtai. Tarpai tarp važiavimų nežmoniški ir jokie vakarykščiai triukai, kaip kad „Drift Taxi“ ar vilkiko pasirodymai viso laiko „užmušti“ nesugebėjo.

Manome, vėžlišką tempą lėmė būtinybė ištęsti renginį visos dienos laiku (visą sekmadienį turėjo vykti tik poriniai „Top 32“ važiavimai) ir kompiuterinės sistemos, kuriomis „King of Europe“ labai didžiuojasi. Nors galutinius sprendimus priima teisėjai, jie naudojasi sistema duomenims analizuoti, o tai laiko sąnaudas padaro keliskart didesnes.

Patys važiavimai tikrai ne treniruočių „Dvarkiemyje“ lygio. Atstumai itin maži, greičiai – didžiuliai, kampai nežmoniški, o dūmų kiekis aplink trasą gyvenančias močiutes vertė manyti, kad čia vyksta tiesioginio padangų deginimo varžybos.

Gaila, kad viename porinių važiavimų buvo priverstas pasitraukti vietinis herojus Trela. Vieno važiavimo metu jis priekiniu buferiu užkabino padangą ir sulaužė iš stiklo pluošto pagamintą buferį, kurio atplaiša prakirto tepalo radiatorių. Tą savaitgalį jis trasoje buvo tikrų tikriausias Dievas.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„King of Europe“ „driftingo“ varžybų pirmas etapas Poznanėje, Lenkijoje

Tačiau ir be jo trasoje liko nemažai gerų vairuotojų. Kai kuriems teko varžybas baigti dėl sugedusių automobilių. Kone įspūdingiausiai atrodė vieno dalyvio BŪM, kai kertant finišo juostą tiesiogine prasme sprogo variklis ir ant asfalto pažiro begalė jo nuolaužų.

Iki finalo nusikapstė „Nissan 200SX S13“ ir BMW M3 E92. Įsimintiną, tačiau tikrai ne gražiausią kovą tądien laimėjo „Nissan“ su jaunu vaikinu prie vairo. Kadangi dalyvių nelabai žinome, automobiliai įsiminė labiau.

Atgal į Kauną. Pro nemokamus „kelius“

Kelionę namo pradėjome iškart po apdovanojimų. Ir nusprendėme grįžti nemokamais keliais, vadovaudamiesi automobilio navigacija. Taip, tai buvo klaida – niekas net nesugalvojome patikrinti, per kur ji nusprendė mus nukreipti į namus. Kelias vedė ne per Varšuvą, o keliu gerokai šalia jos (tai buvo „trumpiausias“ kelias).

Tai dar nebuvo blogai – pasitaikė ir gero, ir blogo kelio, duobių neypatingai daug, tačiau asfaltas senas ir kaip reikiant patrupėjęs. Linksmiausia dalis prasidėjo pusiaukelėje, likus maždaug 300-400 km. Vadovaudamiesi automobilio navigacija ir ją „tikrindami“ pagal telefono navigacijos programa, nusukome ne ten. Ne, nepasiklydome – tiesiog baigėsi kelias. Per visą asfalto plotį sudėti betoniniai blokai su draudžiančiais važiuoti ženklais, o už jų – graži pieva.

Giedriaus Matulaičio/Matulaitis.lt nuotr./„Drifter.lt“ kelionė į Poznanę

Greitai sugalvojome išeitį – netoliese, lygiagrečiai mūsų „keliui“, pravažiavo vilkikas, tad apsisukome ir pradėjome ieškoti tikrojo kelio. Radome.

Pakeliui į Lietuvą kokius aštuonis kilometrus važiavome „Bermudų keliu“ – jis labai priminė ne vieną siaubo filmą. Nulis ženklų, jokių skiriamųjų juostų, asfalto plotis – gal keturi metrai, o iškart už jo – jokio kelkraščio, tik didžiuliai ir tankiai suaugę medžiai.

Iš baisiojo kelio išvažiavome į fantastinį „touge“ stiliaus serpantiną – naujas asfaltas, daug posūkių besileidžiant nuo kalno (tiesa, taip ir nesupratome, iš kur toje Lenkijos vietoje kalnai). Juo net leistinu greičiu važiuoti sudėtinga – yra nemažai „aklų“ posūkių, kuriuose numatyti važiavimo greitį iš anksto sunku.

Po tokių pasivažinėjimų įvairiais keliais ir dieną, ir naktį, paryčiais grįžome į Kauną. Kelionė Lietuvoje buvo paprastesnė nei Lenkijoje – visi keliai žinomi, nėra netikėtų „Bermudų“ ir dingusių kelių.