Deja, lenktynės buvo pirmosios ir paskutinės šiam automobiliui. Pirmajame rate Rytis jo nesuvaldė ir užkabinęs šalikelę kelis kartus vertėsi: iš pirmojo žvilgsnio atrodė, kad nei vairuotojas, nei keleivis negalėjo likti be sužeidimų, ypač žinant tai, jog automobilio kėbulas nebuvo sutvirtintas saugos lankais.
Tačiau tiek Rytis, tiek kartu važiavęs jo draugas Gytis Strungys po avarijos liko ne tik sveikais kaulais, bet ir be menkiausio įbrėžimo. Jaunuoliai dabar juokaudami vadina save broliais, o rugsėjo ketvirta diena tapo antruoju jų gimtadieniu. Po avarijos abu avarijos dalyviai negalėjo nuslėpti šypsenos: nors ir gaila automobilio, kuriame sveikų detalių praktiškai neliko, tačiau tai vis dėlto yra tik metalas.
– Ryti, papasakok apie save – ką veiki gyvenime?
 |
| Eglės Strungytės nuotr./Ryčio Stankevičiaus „Honda CRX“ |
– Aš visą gyvenimą buvau mėgėjas laužyti rėmus. Esu ekstremalaus sporto entuziastas, priklausomas nuo adrenalino ir viskas, ką darau, yra tik dėl malonumo, o ne dėl pergales.
Žinoma, visada buvau maksimalistas ir viską darydamas stengiuosi pasiekti kuo geresnius rezultatus. Vidutiniu niekada nebūsiu: visada arba sekasi arba nesiseka.
Per savo trumpą gyvenimą jau daug nuveikiau: užsiiminėjau riedučių sportu, ugnies šou, jėgos aitvarais, snieglentėmis, nardymu, šokinėjimu virvėmis, šaudymu lanku, važinėjimu motociklais, automobilių sportu, šuoliais parašiutu, dviračiais, šuoliais į vandenį...
Vis tik manau, kad neišvardinau visko, kuo esu rimčiau užsiiminėjęs.
Neseniai baigiau universitetą, o dabar daugiau nei pusę metų dirbu dviejuose darbuose: servise ir sanatorijoje, todėl laisvo laiko nebėra.
Jeigu sugebu susirgti ar išsiprašyti neapmokamų atostogų, tada griebiu snieglentę ir lekiu ant kalno, bet atėjo šilti orai, tad imsiuosi darbų prie savo automobilio.
– Papasakok apie savo karjeros pradžią „Fast Lap“?
– „Fast Lap“ karjeros pradžia? Jos tiesiog nebuvo! Aš esu važiavęs „Nemuno žiede“ tris kartus ir vienas iš tų kartų buvo dalyvavimas minėtose varžybose.
„Fast Lap“ yra vienintelės Lietuvoje organizuojamos „rimtesnės“ varžybos, kur gali išvažiuoti su mašina, neparuošta specialiai lenktynėms ir tuo pačiu linksmai praleisti laiką.
Kartą nuvykau jų pažiūrėti, o tada supratau, kad „Fast Lap“ varžybose noriu važiuoti ir aš. Dar nebuvau pilnai pasiruošęs dalyvauti, nes buvo visai neseniai surinkta ir paruošta mašina, o pinigų sportinėms padangoms neužteko. Tačiau draugai mane įkalbėjo važiuoti ir paskolino dvi naujas „Dayton“ padangas, o dar dvi dėvėtas „semi-slick“ tipo padangas „Kumho v700“ nusipirkau. Tad nutariau, kad galiu sau leisti važiuoti. Neatkalbinėjo niekas (žinoma, išskyrus mamą), visi sakė: „Šerk seni!“
niekada negalima važiuoti ant automobilio užmontavus skirtingas padangas, čia – ne ramus važiavimas mieste– Kokie tavo pasiekimai automobilių sporte?
Automobilių sporte tokių neturiu. Galiu pasigirti tik tuo, kad turėjau D16 „Honda CRX“, po to – CRX B2016 , ir po jau minėtos avarijos nusipirkau iš karto kitą automobilį – ketvirtos kartos „Honda Civic“ ir įsidėjau kitą variklį B20B16 (šitas automobilis jau su homologuotais saugos lankais ir, manau, turės sportinį pasą). Visada ruošiu mašinas ir važiuoju lenktynėse savo malonumui.
– Pasakyk keletą žodžių apie savo automobilius: tiek apie buvusį, tiek apie esamą.
– Buvusį CRX B20B16 nupirkau iš draugo: tuo metu jis buvo be stiklų, be durų, apipuvęs ir t.t.
Trumpai – „šiek tiek“ pagriuvęs. Visą žiemą jis prastovėjo, nieko jam nedariau. Balandžio pirmąją susitikęs su „CRX klubo“ draugais, sulaukiau klausimo: „Ryčiakas, kada padarysi CRX? Sezono atidarymas gegužės pirmąją!“
Tada mėnesį, galima sakyti, gyvenau garaže: virinau, „špakliavau“, šveičiau ir t.t. Gegužės pirmąją mano CRX, jau būdamas tvarkingas, išvažiavo į gatvę.
Šį automobilį ruošiau tiek važinėjimui mieste, tiek dalyvavimui varžybose. Jis pravažiavo 1000 km „apkatkę“ ir dar 1500 km, tad jo gyvavimo laikas iš esmės truko keturis mėnesius, per kuriuos buvo nuvažiuoja du su puse tūkstančio kilometrų.
Po CRX avarijos įsigijau ketvirtos kartos „Honda Civic“. Nors iš CRX kėbulo nieko neliko, variklis buvo sveikas, tad jis nukeliavo į „Civic“. Varikliui uždėta nauja platesnė „galva“ su „Skunk“ titano vožtuvais, lėkštutės su dvigubomis spyruoklėmis, praplatintas oro paėmimo kolektorius, padidėjusi iki 65,3 mm oro įsiurbimo sklendė. Taip pat sumontuoti saugos lankai su homologacija, stabdžiai H22 JDM, armuotos jų šlangutės ir dar keletas smulkmenų. Į „CRX klubo“ sezono atidarymą gegužės pirmą savaitgalį mano „Honda“ tikrai važiuos!
– Kaip galėtum apibūdinti „pergalės kainą“?
– Pirmiausia turi turėti daug daug žinių bei didelius „kiaušus“. Iš tikro, kaip laimėti automobilių
 |
| Eglės Strungytės nuotr./Ryčio Stankevičiaus „Honda CRX“ |
sporte, pasakoti reikia tikrai ne man. Šioje srityje aš kol kas tik „budulis“ – galiu tik pajausti malonumą važiuojant, tačiau apie laimėjimus kalbėti negaliu.
Ką aukoju dėl „Fast Lap“? O gi nieko. Aš darau tai, kas man patinka: viska darau dėl savęs, vien tam, kad gerai praleisti laiką.
– Galbūt turėtum patarimų naujokams „Fast Lap“ varžybose?
– Visu pirma – visas savo emocijas „dėti į konservus, nes progų pasirodyti yra. Važiuojamas ne vienas ratas, tad vairuoti „ant“ galimybių ribos pradžioje neverta.
Iš savo pamokos pridėsiu ir tai, kad niekada negalima važiuoti ant automobilio užmontavus skirtingas padangas – visi keturi ratai privalo būti apauti tokiomis pat gumomis, čia – ne ramus važiavimas mieste. Aš manau, kad pagrindinis dalykas, dėl ko aš nesuvaldžiau automobilio, yra mano neišmanymas apie ratus (jau minėjau, kad per lenktynes automobiliui montavau dviejų tipų padangas).
– Kokia tau būna lenktynių diena?
– Lemtingų lenktynių diena prasidėjo gerai, bet važiuojant Vilnius-Kaunas greitkelyje mano automobiliu pasidomėjo policininkai – su jais užtrukau gana daug laiko. Kai pagaliau nuvažiavau į
 |
| Jono Siliaus nuotr./Ryčio Stankevičiaus „Honda CRX“ |
Kačerginės „Nemuno žiedą“, buvo viskas gerai, bet degiau noru pravažiuoti trasą kuo greičiau.
Deja, tai nepavyko.
Šiaip viskas gerai: pamokos visada į naudą, tiesiog gaila pinigų, įdėto darbo. Ši nelaimė davė labai daug žinių, patirties. Nors automobilis virto metalo krūva, svarbiausia, kad keleivis ir aš likom be menkiausio įbrėžimo, kas po tokios avarijos yra neįtikėtina.
Kiekvienas įvykis gyvenime padaro savotišką pokytį: nors tėvams tada pasakiau ne visą tiesą (jie žinojo tik tai, kad truputį „nusirašiau“, bet nieko rimto neįvyko. Įbrėžiau, užkabinau bortą, parvežė tralas), apie gyvenimą šis įvykis susimąstyti privertė. Juk iš tiesų iš CRX nieko neliko. Draugai nervinosi daugiau už mane patį.
Manau, kad ši avarija mano gyvenime padėjo tik pliusą. Ačiū visiems, kurie mane palaikė ir padėjo!
