32 metų Ovidijus užaugo kaime netoli Pagėgių. Nuo vaikystės vaikinas mėgo automobilius, svajojo apie jų kūrimą. Baigė KTU transporto inžinerijos studijas, dėstė universitete, įsidarbinęs automobilių sporto komandoje pradėjo kurti automobilius, kol galiausiai tapo vienu pagrindinių vieno iš „Ford“ lenktyninių automobilių padalinio konstruktoriumi.
„Esu idealistas ir siekiu tobulybės. Turiu begalinę aistrą automobiliams“, – interviu 15min.lt pradžioje sakė Ovidijus.
Elektromobilis lėmė likimą
Besimokydamas universitete, Ovidijus pamatė skelbimą, kuriame buvo rašoma apie katedroje kuriamą studentišką automobilį.
„Tiesiog nesusilaikiau nepasiūlęs kažką savo. Kai man paskambino ir pakvietė susitikti projekto vadovas Martynas Starevičius, atsidūriau devintame danguje. Mečiau visus tuo metu pradėtus darbus, kad tik galėčiau prisidėti prie šio projekto, – istorijos pradžią prisiminė O.Putnynas. – Šie darbai užsitęsė, kol baigiau magistro studijas. 2006 metais, iškart po universiteto baigimo, atlikome pirmus realius hibridinio automobilio bandymus.
Niekada nepamiršiu to jausmo bandant automobilį, prie kurio kūrimo daug prisidėjau. Gera prisiminti draugus, su kuriais dirbau“.
Baigęs universitetą Ovidijus pradėjo skaityti paskaitas, tapo studentų baigiamųjų darbų vadovu. Pasak jo, tai buvo didelė atsakomybė ir labai rimtas darbas. Vyras jautė, kad tobulėja profesinėje srityje, suprato, kad norint siekti aukštesnių tikslų, nepakanka tik baigti universitetą ir gauti diplomą.
Kelias į sportą
Dirbdamas universitete vyras susipažino su verslininku Linu Norkumi, kuris ketino dalyvauti ralio kroso varžybose. Sutapus interesams, Ovidijus sulaukė kvietimo pasidarbuoti jo sporto komandoje.
Jau po pusmečio lietuvių komanda dalyvavo varžybose Portugalijoje, Europos rali kroso čempionate galingiausių automobilių klasėje. Pagrindinė Ovidijaus užduotis buvo automobilio tobulinimas.
Automobilių sportas vaikinui paliko neišdildomą įspūdį. Pajutęs, kad tai gali tapti naujuoju pašaukimu, inžinierius pasinėrė į sportinių bolidų konstravimo subtilybes.
Po dviejų sezonų lietuvių komandos veikla nutrūko. Per tą laiką Ovidijus prisipažino subrendęs kaip asmenybė, suprato, kad šią veiklą norėtų tęsti ir toliau. Todėl iškėlė sau tikslą – tapti sportinių automobilių inžinieriumi.
„Uždaviau sau klausimą – ką aš, kaip inžinierius, norėčiau daryti. Didžiąją dalį studijų laiko galvojau apie automobilių sistemas, per kurias yra tiekiama variklio galia, bei kaip ji perduodama į kelią.
Iš inžinerinės pusės tai yra svarbiausias dalykas sportiniam automobiliui. Nesvarbu, kiek automobilio variklis turi galios, jei ji nėra tinkamai perduodama, tai kažkas yra blogai.
Uždaviau sau klausimą – ką aš, kaip inžinierius, norėčiau daryti.
Analizavau ir tyriau visas tas sistemas ir kaip jas reikia derinti, bet svarbiausia sistema – pakaba – vis dar buvo nepaliesta.
Ji labiausiai lemia, kaip padangos kontaktuoja su kelio danga visose važiavimo situacijose. Kadangi norėjau dirbti su ralio ir ralio kroso automobiliais, kur teisingas pakabos darbas yra pagrindinis prioritetas, supratau kad noriu kurti pakabas“, – dėstė O.Putnynas.
Tai tapo tokia didele aistra, kad vaikinas visus metus darė tyrimus. Tyrimo rezultatas – kompiuterinis pakabos projektas. Jis tapo savotiška vizitine kortele bei bilietu ketinant gauti naują darbą.
Metai be darbo
Metus laiko Ovidijus keliavo po Švediją bei Norvegiją siūlydamas savo paslaugas įvairioms autosporto komandoms. Švedijoje įsikūrusios visos didžiausios komandos, kurios gamina ralio kroso automobilius.
Vyras nusprendė darbo ieškotis kreipdamasis į darbdavius tiesiogiai, o ne siųsdamas gyvenimo aprašymus elektroniniu paštu. Taip jis keliavo po Skandinaviją visą vasarą. Potencialūs darbdaviai susidomėję klausėsi Ovidijaus idėjų, tačiau darbo taip ir nepasiūlė.
„Aplankiau visus, kuriuos norėjau aplankyti, beliko tik viena komanda, į kurią dar buvau nesikreipęs. Tai buvo švedų ralio kroso komanda „Olsbergs MSE“.
Jie tuo metu propagavo ralio krosą JAV. Kadangi buvau Norvegijoje, jiems parašiau laišką“, – tęsė O.Putnynas
Kitą dieną Ovidijus sulaukė komandos vadovo ir savininko Andreas Erikssono skambučio. Verslininkas pasiūlė atvykti į jo komandos bazę Švedijoje.
Pirmas vizitas truko 6 valandas. Beveik visą tą laiką kalbėjo tik komandos vadovas. Lietuvio privalumas buvo inžinerinės žinios, mokėjimas dirbti šiuolaikinėmis projektavimo programomis bei kūrybiškumas, kuriant automobilių koncepcijas, todėl netrukus sėkmė nusišypsojo ir jis sulaukė pasiūlymo prisijungti prie komandos.
Pirmas vizitas truko 6 valandas. Beveik visą tą laiką kalbėjo tik komandos vadovas.
„Andreas labai ambicingas ir labai daug siekiantis žmogus. Visada tiki, kad jis ir jo komanda yra geriausi, visiem tai teigia.
Tai buvo pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris tiek daug dirba, yra toks užtikrintas ir visada eina iki galo. Gal todėl, kad ir pats yra buvęs profesionalus lenktynininkas“, – pažintį su naujuoju darbdaviu prisiminė Ovidijus.
A. Erikssonas į rali-krosą atvedė pasaulio ralio čempioną Marcusą Gronholmą, pasaulio drifto čempioną ir TV žvaigždę amerikietį Tannerį Faustą. Šių žvaigždžių dėka, jau kitais metais Andreas įsiprašė į Xgames žaidynes su rali- kroso programa, vėliau atsirado „Global“ ralio kroso čempionatas JAV. Visus šiuos darbus pastebėjo kompanija „Ford Motors“, ir „Olsbergs MSE“ pradėjo atstovauti „Ford Racing“ „Global“ ralio kroso čempionate.
Darbas komandoje
Ovidijui pradėjus dirbti, komandoje buvo du žmonės, kurie buvo atsakingi už inžinerinį darbą, tačiau jie nemokėjo detalių projektuoti kompiuteriu. Šiuos darbus atlikdavo atskiri „Ford motors“ padaliniai. Viena iš pirmųjų užduočių tapo atskirų projektinių darbų sujungimas į vieną visumą.
Pagrindinis ralio kroso atributas yra galingiausios klasės automobiliai. Šie automobiliai pagal reglamentą yra kuriami standartinių šeimyninių automobilių pagrindu. Visa tai griežtai numato techninis reglamentas.
„Olsbergs MSE“ komandoje kaip pagrindas naudojami septintos kartos „Ford Fiesta“ automobiliai. Išskirtiniai šių automobilių techniniai duomenys yra tai, kad jie turi iki 2 litrų benzininius turbo variklius, kurie išvysto apie 900 Nm sukimo momentą ir turi 550 arklio galių bei yra varomi visais keturiais ratais.
Ralio kroso automobiliai kuriami važiuoti trumpomis vingiuotomis trasomis, kur nėra didelių maksimalių greičių, bet reikalingas labai geras automobilio suderinimas stabdymui, posūkiams ir įsibėgėjimui, o kur dar tramplinai bei kontaktai su kitais varžovais.
Prasidėjus lenktynių sezonui projektavimo darbai nuėjo į antrą planą. Lietuvis važinėjo su komanda po varžybas, dirbo mechaniku bei tapo atsakingu už atsarginių dalių tiekimą.
„Varžybose daug ko išmoksti ir, svarbiausia, geriau susipažįsti su komandos nariais. Tai įvyksta savaime, kai esi atsakingas už atsargines detales, – patirtimi dalinosi vyras, – stebint varžybas gimsta labai daug idėjų, pamatai klaidas. Pradedi mąstyti plačiau.
Bendraudamas su vairuotojais, dar tiksliau supranti, kas turi būti keičiama. Pirmojo sezono metu man kilo labai daug automobilio tobulinimo idėjų. Jos virte virė ir jų vis daugėjo“.
Pirmojo sezono metu man kilo labai daug automobilio tobulinimo idėjų. Jos virte virė ir jų vis daugėjo
Ralio krosas yra purvina autosporto šaka. Kiekviena komanda savaip verčiasi per galvą, kad turėtų kuo geriau įrengtą serviso zoną.
Atsiradus dideliems rėmėjams, kiekviena komanda kelia savo serviso lygį. Naujos palapinės, serviso sunkvežimiai, autobusai. Viskas išpuošta rėmėjų simbolika. Su tokia realybe, dirbdamas Amerikoje, susipažino lietuvis.
Amerikos čempionate komandai atstovavo jau minėtas Tanneris Faustas, Brianas Deeganas, Scootas Speedas, Toppi Heikinenas ir kiti. Šie lenktynininkai viešumoje nesirodo be savo rėmėjų atributikos. Būnant Amerikoje Ovidijui buvo patikėta prižiūrėti automobilių apipavidalinimą, kad visi rėmėjų logotipai būtų savo vietose.
„Tikrai netikėjau, kad rėmėjų atstovai taip atidžiai tikrins, ar viskas yra ant automobilių. Jie net tikrindavo, ar teisinga atspausdintų logotipų spalva. Tai buvo iššūkis, nes prieš kiekvienas varžybas automobiliai turėjo blizgėti. Nepaisant tokių papildomų darbų, aš visiškai susikaupdavau ties inžineriniu darbu“, – darbą Amerikoje prisimena lietuvis.
Ruošiantis antram komandos sezonui įvyko susirinkimas. Jo metu Ovidijus pristatė savo sprendimus, kuriuos sukūrė praėjusio sezono metu. Tai tapo lemiamu lūžiu. Vyras tapo pagrindiniu konstruktoriumi naujo automobilio gamybos grandinėje. Pagal planą automobilis turėjo turėti naują transmisiją, todėl reikėjo suprojektuoti visiškai naują važiuoklę. Projektui perkopus į antrą pusę prie komandos prisijungė dar vienas lietuvis Andrius Ščerbakas, kuris komandoje dirba ir šiuo metu.
Žinot, tada jaučiausi labai gerai. Džiaugiausi, kad viskas pasiteisino. Daug metų dėtos pastangos pasiteisino. Tai buvo labai džiugi akimirka
Pirmuosius naujo automobilio testus atliko Marcusas Gronholmas, Nelsonas Piquet jaunesnysis, Andraesas Bakkerudas, Reinis Nitis, Patrikas Sandelis ir kiti jauni talentai iš Skandinavijos. Per dvi dienas automobilis pravažiavo tiek kilometrų, kiek nuvažiuoja per pusę sezono. Automobilio bandymai praėjo sklandžiai.
„Žinot, tada jaučiausi labai gerai. Džiaugiausi, kad viskas pasiteisino. Daug metų dėtos pastangos pasiteisino. Tai buvo labai džiugi akimirka“, – savo kūriniu džiaugėsi O.Putnynas.
Netrukus buvo naujo sezono pradžia, kuriame komanda dalyvavo pasaulio ralio kroso čempionate bei Amerikos čempionate. Pasaulio čempionate „Olsbergs MSE“ iškovojo konstruktorių taurę, o latvis Reinis Nitišas vairuotojų įskaitoje liko trečias. Tuo tarpu Amerikoje komanda laimėjo tiek vairuotojų, tiek konstruktorių įskaitoje.
