Primename, kad šiuo metu Afrikoje jau 11-ą kartą vyksta „senojo kirpimo“ Dakaro lenktynės „Africa Eco Race“ (AER), kurios driekiasi per Maroką, Mauritaniją, Senegalą iki pat tikrojo Dakaro. Lenktynes sudaro 6500 km, 12 etapų, 185 dalyviai, iš jų – ir du lietuviški ekipažai. Lenktynėse dalyvauja pirmasis motociklininkas iš Lietuvos Tomas Jančys ir auto ekipažas Gintas Petrus su Povilu Valaičiu.
– Alessio, dirbote daugybėje ralių. Kuris buvo pirmasis? O kuriame dirbate ilgiausiai?
– Tuarego ralis – dabar ten dirbu kasmet. Man labai patinka komanda, organizatoriai vokiečiai mane „prisijaukino“, mes esame kaip šeima. Iki šiol jau esu dirbęs 10 Tuarego ralių, tiek pat – Albanijos ralių (vieną kartą iš jų pats dalyvavau motociklų klasėje), 7 kartus „Africa Eco Race“, 2 Faraonų ralių (vieną iš jų, kai vyko pasaulio čempionatas, pats lenktyniavau), nuo pat pradžios fotografavau „Hellas“, „Serres“ ralius; taip pat dirbau fotografu „Morocco Desert Challenge“, Sardinijos raliuose… Iš tiesų, sunku juos visus net atsiminti...
– Ką reiškia būti AER fotografu?
– „Africa Eco Race“ yra „senosios mokyklos“ Dakaro ralis, tikrasis, mano nuomone. Dirbti jame, būti fotografu ant motociklo yra labai sudėtinga, sunku. Ir ne dėl to, kad bekelė čia yra labai techniška, o dėl to, kad kiekvienos dienos etapai yra labai ilgi ir aš visiškai neturiu laiko miegui. Privalau rasti gerą vietą fotografuoti, tada važiuoti toliau, galbūt rasti dar kelias vietas, tada palikti trasą ir sustojus kokiame kaimelyje pakeliui, savo nešiojamame kompiuteryje apdirbti fotografijas ir jas išsiųsti. O tada didžiąją dalį nakties važiuoju keletą šimtų kilometrų iki bivako. Tai sunku.
Šiais metais man neįprasta tai, kad, dėl sveikatos problemų, pirmą kartą ralyje važiuoju automobiliu.
– Kaip kito jūsų fotografavimo ir motociklo važiavimo stiliai per tuos metus, kai jau dirbate raliuose?
– Mano fotografavimo stilius vystėsi kartu su metais, bet taip pat keitėsi ir būdas, kaip aš paruošiu ir persiunčiu, pateikiu failus. AER kiekviena minutė yra svarbi – kiekviena, kurią praradai, nebesugrįš, o tu už tai sumokėsi – miegodamas dar mažiau.
– Sukūrėte savo prekės ženklą „I‘m Rally Cool“, dabar jau dirbate trise. Apibūdinkite savo stilių – kuo jūs skiriatės ar esate geresni už kitus?
– Man labiau patiktų „Rally Cool“ vadinti kolektyvu, kolegomis. Bendradarbiauju su geriausiais fotografais, kad išlaikyčiau aukštą kokybę. Raliuose sugauti gerus kadrus yra svarbu, bet svarbiausia yra būti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Dalyviai atvažiuoja ir nuvažiuoja – turi tik kelias sekundes ir jie jau dingę visai dienai. Čia nėra vietos eksperimentams. Tu turi žinoti, įsivaizduoti, kokios bus fotografijos ir kaip elgsis pilotai prieš jiems dar atvykstant.
– Daugelis, pabuvojusių AER teigia, kad jis turi „tikrą dvasią“. Kaip jūs ją apibūdintumėte?
– „Africa Eco Race“ yra profesionalus ralis. Dvasia, nuotaika ateina iš organizatorių ir taip pat iš pačio bivako stiliaus. Tikrasis „rally raid“ juda iš taško A į tašką B, tik su keliais kilpos etapais. Tai viską daug labiau apsunkina, bet taip pat suteikia daugiau autentikos. Čia yra daugiau nuotykio skonio.
– Kurį iš AER važiuotojų įvardintumėte kaip legendinį ir kodėl?
– Kiekvienas dalyvis „Malle Moto“ klasėje yra herojus. Ir viskas tuo pasakyta. Kiekvienas gali finišuoti ralyje turėdamas gerą komandą užnugaryje. Bet „Malle Moto“ važiuotojai… tai yra kita istorija. Tu turi tik dėžę su įrankiais motociklui ir viskas. Esi vienas, pats su savimi. Nėra laiko poilsiui. Aš taip tik taip dalyvauju visuose raliuose. Net jeigu esu tik fotografas, man patinka iššūkiai.
– Apibūdinkite savo įprastą dieną ralyje.
– Čia panašiai kaip ofise: atsikeli, atsižymi, kad atvykai į darbą ir sutartu laiku išeini namo. Juokauju, žinoma. Raliuose nėra laiko. Čia darbas trunka 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mes, fotografai, keliamės keliomis valandomis anksčiau negu ralio dalyviai ir važiuojame į trasą ieškoti geros vietos. Kartais važiuojame ten dar naktį ir miegame atviroje dykumoje. Tai priklauso nuo įvairių dalykų.
Nufotografavę visus pilotus, turime peržiūrėti tūkstančius fotografijų, atrinkti ir išsiųsti geriausias taip greitai kaip tik įmanoma. Kartais tai būna sudėtinga užduotis, nes tiesiog nėra interneto ryšio. „Africa Eco Race“ ralyje yra palydovinis ryšys bivake, bet tik iki vidurnakčio, nes per naktį reikia jį transportuoti į kitą bivaką.
– Kuo AER kelio knyga skiriasi nuo kitų? Ar jūs pats ja naudojatės? Ar važiuojate dalyvių trasomis?
– Kiekvienas ralis turi savo kelio knygą. Tarptautiniai standartai yra nesąmonė. Yra tik geros ir blogos, profesionalios ir neprofesionalios kelio knygos. Viskas priklauso nuo to, kas jas rašo, kiek patirties jis turi, bet taip pat – ar jis yra novatoriškas ar ne. Kadangi gyvename technologijų amžiuje, kelio knygos yra „atgyvena“, bet su jomis važiuoti linksma, todėl vis dar jas naudojame. Nors jose taip pat apstu pavojaus (ir tai gerai), lenktynininkai taip pat gali važiuoti greičiau ir jaustis saugiau.
Kartais aš skaitau kelio knygą, bet dažniausiai važiuoju naudodamas GPS. Taip patogiau matyti, kur vyksta lenktynės – galiu nukirsti kampus. Kai kuriuose raliuose važiuoju visa lenktynių trasa – bet tik tada, kai nėra kito pasirinkimo. Stengiuosi be reikalo nerizikuoti. „Africa Eco Race“ lenktynių organizatoriai, po mano įsimintino nelaimingo atsitikimo, įvedė taisyklę – niekas iš žiniasklaidos atstovų negali važiuoti daugiau negu 10 km specialiajame ruože.
– Papasakokite keletą jums baugių, bet įsimintinų patirčių, kurias patyrėte raliuose.
– Sąrašas galėtų būti ilgas, bet ne viskas turėtų būti vieša.
Kai kuriuose raliuose aš fotografuoju visus dalyvius tam tikroje vietoje, o tada vėl pralenkiu beveik visus, kad nufotografuočiau dar kitoje. Būna linksma! Su visu bagažu, ant nemažo motociklo „KTM Adventure 950“... ralio pilotai žiūri į mane kaip į beprotį, ateivį.
Viename ralyje Rusijoje vijausi pažįstamo dalyvio automobilį ir nepamačiau pilnu greičiu ateinančio „Kamaz’o“. Kelias tuo metu buvo tiesus ir lengvas, bet labai siauras – taigi buvo neįmanoma sustoti ar iš jo išvažiuoti. Kurį laiką spaudžiau 150 km/ val., bet sunkvežimis buvo per greitas. Turėjau sumažinti greitį ir mesti motociklą šalin. Po to kurį laiką drebėjau, o tada nuėjau atsiprašyti „Kamaz‘o“ vairuotojo. Man nederėjo ten būti – tai buvo mano klaida.
Dar vieną kartą Egipte netyčia kopose užtikau nuogą modelį, besifotografuojančią tiesiog greta trasos. Tai buvo nesveikas reikalas: pamatę ją, vairuotojai susijaudindavo ir krisdavo, lūždavo ant kitos kopos. Įspūdinga buvo iki tol, kol vienas lenktynininkas taip stipriai krito, kad prireikė sraigtasparnio jį išgelbėti. Būti fotografu trasoje taip pat reiškia matyti ir labai daug sužeistų dalyvių. Aš praleidžiu su jais laiką, kol laukiame atvykstant medicininės pagalbos.
Na ir neretai, kaip ir visi kiti fotografai, pasilieku sudėtingose atkarpose. Kadangi pats vairuoju motociklą, žinau, kur lenktynininkai darys klaidas. Tai puikus dalykas nuotraukoms, net jeigu pilotams tai ir nelabai patinka!
– O koks atsiminimas, patirtis yra pats gražiausias, atėmęs žadą?
– Tai buvo reidas, ne ralis. Alžyro dykuma pasiglemžė mano širdį – verkiau susidūręs su tokiu grožiu. Važiavau smėlėtame kanjone, tarpeklyje – buvo nuostabu. Labai nuostabu.
Dar vienas atsiminimas yra iš 2000-ųjų metų Bolivijoje. Keliavau ten dar tada, kai nebuvo tiek daug keliautojų su motociklais, nevyko ten ir Dakaras. Važiavau per Ujūnio druskožemį (Salar the Uyuni) – didžiausią pasaulyje, prieš 40 tūkstančių metų ši vietovė buvo dalis didžiulio priešistorinio ežero. Keliavau ten vienas. Viduryje tos nebūties mano motociklas sugedo. Iškilo rizika eiti 80-100 kilometrų ieškoti pagalbos. Laimei, neprireikė.
– Po „Africa Eco Race“, kuriame kitame ralyje dirbsite?
– Tuarego. Šiais metais bus nuostabu – pirmą kartą vyks Alžyre. Tada „Morocco Desert Challenge“, kuris yra būtinas įveikti ralis ir šiuo metu didžiausias pasaulyje. Didesnis negu Dakaras. Po to važiuosiu turbūt į Kroatijos ralį. Illyria raid’ą, Albanijos ir Gibraltaro ralius, Šilko kelią, „Serres“ ralį… Ar ką nors pamiršau? Jų tiek daug ir man jie visi patinka!
