– Dainiau, kokie įspūdžiai pirmą kartą dalyvavus WRC ralyje?
– Per septynias dienas gyvenimo automobilyje įspūdžių daug. Pats pagrindinis – tai varginantis užsiėmimas. Po šito ralio mano tolimos svajonės dalyvauti Dakaro maratone kiek pakeitė formą – suvokiau, kad tai fiziškai yra labai sunkus išbandymas. Iš septynių dienų, praleistų automobilyje, keturias praleidome sportinėje mašinoje – tas jaučiasi tiek nugarai, tiek kitoms kūno dalims. Jeigu anksčiau juokavom, kad vienas WRC etapas ar 3 ar 4 lietuviški raliai, tai dabar galiu sakyti, kad gal net ir daugiau.
– Kokia buvo jūsų dienotvarkė ralyje?
– Anksti ryte nubundi, viešbutyje kažką perkandi ir sėdi į automobilį. 24 valandą grįžti iš turistinės kelionės aplink regioną, pravažiuoji porą ratų Mikolaikų žiede, grąžini mašiną į uždarą parką kokią pirmą valandą ir važiuoji miegoti. Po keturių valandų miego – vėl ta pati dienotvarkė.
Tokios dienos – sekinančios. Po pirmos dienos buvo viskas gerai, po dar dviejų sekmadienį buvo labai sunku keltis.
– Kaip vertinate savo pasirodymą šalia WRC lenktynininkų?
– Lygiuotis į WRC automobilius ar pilotus – beprasmiška. Ne tik pilotai turi daugiau nei dešimt kartų didesnę patirtį, bet ir automobilių galimybės bei kainos dešimt kartų didesnės.
Visas dienas nežiūrėjau į rezultatus – kiti pasakojo, „O kaip gerai važiuojat“ ir panašiai. Man nelabai įdomu. Nenorėjome su kažkuo lenktyniauti
Žinoma, pasilygiuoti yra smagu – kai matai, kad jie pralėkė vieną ruožą per šešias minutes, o tu – per septynias su puse. Tada bandai suvokti, kaip ten reikėjo važiuoti, kad tokį laiką parodyti? Bet tai – tik pramoginė dalis, savęs palinksminimas.
– Automobilis išbandymus atlaikė?
– Kadangi tai pirmas mūsų bandymas dalyvauti WRC, pirmuose ruožuose važiavome labai atsargiai. Mūsų greitis buvo mažesnis negu tas, kurį demonstruojame Pabaltijo raliuose. Turėjome tikslą finišuoti, visiškai nesvarbu kokioje vietoje. Visas dienas nežiūrėjau į rezultatus – kiti pasakojo, „O kaip gerai važiuojat“ ir panašiai. Man nelabai įdomu. Nenorėjome su kažkuo lenktyniauti.
Rezultatą aš pamačiau tik sekmadienį ryte, kad sužinočiau, kurioje vietoje esame palyginus su analogiškais automobiliais. Pamatėm, kad savo klasėje turime dviejų minučių persvarą prieš antroje vietoje esantį italą. Sekmadienį važiavome tokiu režimu, kokį aš vadinu „Triple caution“. Pravažiavom paskutinius ruožus, nes norėjome tik finišuoti ir ruožų rezultatai nebuvo svarbūs.
Nemanau, kad WRC ralis yra tos varžybos, kuriose reikia kažką įrodinėti ruožų laikais. Mūsų komandos strategija – stabiliai važiuoti iki finišo. Šį kartą ji pasiteisino. Labai saugojome automobilį, nors smūgių jis patyrė ir kentėjo nemažai. Tačiau važiavom atsargiai ir techninių problemų neturėjom, buvo tik problemų degalų sistemoje, tačiau jos – dėl naujo degalų bako ir siurblio.
Šeštadienį ryte mes netgi buvom susilažinę – kas pirmas prakerta ratą, stato butelį. Nors ir radau jį stovinį miške viename paskutinių tos dienos greičio ruožų, tačiau rato jis neprakirto – jis jį tiesiog išlaužė
– Vytauto Švedo automobilis lūžo ne kartą. Kaip manote, ar jus nuo tokio likimo apsaugojo automobilio saugojimas?
– Sunku pasakyti. Galbūt ratai išlūžo todėl, kad Vytautas greičiau lėkė duobėtais keliais, o galbūt todėl, kad mūsų automobilių klasės skiriasi, o kartu ir važiuoklės. V.Švedo „Mitsubishi Lancer Evo X“ yra R4 klasės, mano – kiek prastesnės, N4. Tačiau R4 klasei paruošto automobilio važiuoklė dažnai yra kritikuojama kaip mažiau patvari.
Pamenu kaip Vytas paskutinėmis dienomis sakė „Jau dabar neturiu ką prarasti, tai lėksiu“. Šeštadienį vakare – vėl terkšt, ratas lūžo.
Šeštadienį ryte mes netgi buvom susilažinę – kas pirmas prakerta ratą, stato butelį. Nors ir radau jį stovintį miške viename paskutinių tos dienos greičio ruožų, tačiau rato jis neprakirto – jis jį tiesiog išlaužė. Tai niekas nieko neliko skolingas.
– Pats neplanuojate N4 automobilio tobulinti iki R4 klasės?
– Neplanuoju montuoti tos kosminės važiuoklės, mažinti svorio ir daryti kitų dalykų. Vienas dalykas – tai brangu. Kitas dalykas – nelaikau savęs tokio aukšto lygio važiuotoju, kad galėčiau sakyti, jog pilnai išnaudojau N4 klasės automobilį ir man reikia geresnės technikos, kad galėčiau greičiau lėkti. Man pačiam yra kur tobulėti – su dabar turimu automobiliu galia daug greičiau važiuoti.
Druskininkų rajono miškuose jau lietuviškų ralių metu, pravažiavus 10 automobilių, būna tragedija. Tai kaip gali tas pats ruožas išlaikyti 50 aukščiausio lygio lenktyninių automobilių?
– Po WRC greičio ruožų Lietuvoje pasipylė priekaištai organizatoriams. Kokią nuomonę susidarėt kaip lenktynininkas?
– Daug čia tų diskusijų. Manau, jų bus dar nemažai. Jeigu vertinti iš lenktynininko pusės... Visi, bent kažkiek suprantantys ralį ir važiavę keliuose renginiuose, tokį scenarijų galėjo numatyti iš anksto. Dabar, žinoma, lengva man šnekėti, tačiau tą scenarijų mes numatėm dar prieš ralį.
Druskininkų rajono miškuose jau lietuviškų ralių metu, pravažiavus 10 automobilių, būna tragedija. Tai kaip gali tas pats ruožas išlaikyti 50 aukščiausio lygio lenktyninių automobilių? Tai yra elementari logika, kuria kažkas kažkodėl nesivadovavo. Dabar kaltinti FIA atstovus, pačią WRC vadovę Michele Mouton, juk ji pasirinko tuos ruožus, beprasmiška ir, mano nuomone, yra tik apgailėtinas uodegos išsukinėjimas. Natūralu, kad už viską, kas vyko Lietuvoje, lietuviai ir yra atsakingi.
Mums buvo natūraliai gėda prieš kitus lenktynininkus. Laukdami prie starto šnekučiuodavomės su panašiu tempu važiuojančiais kitais sportininkais – jų atsiliepimai nebuvo geri. Panašios nuomonės buvo ir, pavadinkime taip, „Top 10“ vairuotojai.
Lenkai juokavo, „Gerą reklamą pasidarėt savo šaliai“. Ką padarysi
Tai protu nesuvokiami arimai, kurie, duok Dieve, dakariniam džipui pritaikyti. Ir tai ne visi. Žemiems raliniams automobiliams čia nėra ką veikti. Lenkai juokavo, „Gerą reklamą pasidarėt savo šaliai“. Ką padarysi.
Negaliu sakyti, kad esu piktas dėl tos lietuviškos dalies ralyje. Manau, žodis „nusivylęs“ yra daug stipresnis žodis nei „piktas“. Tiesiog tai atrodė labai graudžiai. Mes atsivežėm, atsiviliojom aukščiausio lygio pilotus ir techniką į Lietuvą tam, kad apsijuoktume. Manau, atsakingi žmonės tokiose situacijose turi priimti atsakingus sprendimus.
– WRC Lenkijoje (turbūt yra tikimybė, kad ir Lietuvoje) bus dar dvejus metus. Dalyvausit?
Tik grįžome iš ralio Lenkijoje, o dabar jau reikia žiūrėti Palangos lenktynių reikalus
– Labai sunkus klausimas. Ralio organizatoriai mėgsta jį užduoti – „Shall we see you next year?“ Jeigu niekas nesikeis: tiek galimybės, tiek mano sveikata, net ir nevykstant raliui Lietuvoje, „Rally Poland“ WRC ralyje save pakankintume. Renginys organizuotas tikrai profesionaliai, buvo labai smagu jame dalyvauti.
Kita vertus, kai ralis baigėsi tik sekmadienį, aš artimiausias dienas nenoriu apie jį galvoti.
– Tai dabar persikvalifikuosite važiavimui ant asfalto – 1000 km lenktynėms?
– Taip jau išėjo, kad ką tik grįžome iš ralio Lenkijoje, o dabar jau reikia žiūrėti Palangos lenktynių reikalus. 1000 km lenktynėse dalyvausiu vienoje komandoje su belgais, tačiau dar prieš jas vyks Lietuvos čempionato žiedinių lenktynių etapas, kuriame jau dalyvausiu su savo automobiliu. Jis irgi neparuoštas. Garaže dabar vyksta persiorientavimas iš ralio į žiedą – turime kelias savaites pasiruošimui.
– O kaip Lietuvos ralio čempionato etapai?
– Labai stipriai abejoju, ar dalyvausim Žemaitijos ralyje, buvusiame „Saulės“. Jis vyks savaitgalį po Palangos lenktynių. Vienas dalykas – turiu aš ką veikti gyvenime ir be lenktyniavimo. Kitas – čempionato taškų nerenkame, važiuojame savo malonumui ir renginius renkamės pagal jų kokybę.
Tad daug šansų, kad šiemet Žemaitijoje nepasirodysime, tačiau dar iki „300 lakes“ ralio vyks keli „raliukai“, kuriuose pradėsime apšilimą prieš Zarasus.
