Turbūt labiausiai aukštose vietovėse patyręs Dakaro dalyvis Darius Vaičiulis turi kuo didžiuotis – įveiktos aukščiausios viršukalnės Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje, šimtai kilometrų kopinėjant po skirtingo tipo kalnų masyvus. Kaip Dakaras šio nuotykių fanatiko gyvenime nurungė Antarktidą ir kur gimė meilė iššūkiams – nuoširdus pokalbis su Antano Juknevičiaus šturmanu.
Viena pagrindinių nuotykių priežasčių – visuomenės santvarka
„Priklausau „X“ kartai, kuri, anot tyrimų, su tėvais vidutiniškai per parą praleisdavo vos 12 min“, – juokiasi Darius. „Atsikėlus į mokyklą tėvai jau būdavo išėję į darbą, iš mokyklos grįžti taip pat į tuščius namus. Vėliau tėvams jau grįžtant namo iškeliaudavome į treniruotes, būrelius, taigi tai visiška tiesa. Turėdavome labai daug laiko ir progų susigalvoti įvairiausių nuotykių.“
Būdamas vos 10 metų Darius pateko į orientavimosi sporto virtuvę. Nuo mažų dienų jį globojęs treneris tapo ne tik fizinio ir taktinio pasirengimo žinių šaltiniu, bet ir savotišku mentoriumi, iš kurio būsimasis čempionas išmoko daugybę gyvenimiškų pamokų.
Treniruodavomės tikrai daug ir sunkus darbas davė rezultatų – su bendraklasiais buvome vieni geriausiu orientacininkų visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje
„Su šiuo sportu prasidėjo ir pirmieji nuotykiai – su grupe keliaudavome į kalnus, varžybos vykdavo įvairiausiose įspūdingose vietovėse. Tuomet pamilau ir Neringą – su komanda ten praleisdavome nemažai laiko“, – apie vaikystėje gimusią meilę kopoms ir smėlynams pasakoja „CRAFT Bearings“ Dakaro komandos šturmanas D. Vaičiulis. „Treniruodavomės tikrai daug ir sunkus darbas davė rezultatų – su bendraklasiais buvome vieni geriausiu orientacininkų visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Keliaudavome į visas varžybas – nuo Uralo iki Karelijos, kur savo amžiaus grupėse buvome neįveikiami.“
Orientavimosi sportas yra gan individualus – varžybų metu dažniausiai kilometrų spinduliu esi vienas miškuose, kalnuose ar kitose vietovėse, turi pats susitvarkyti su įtampa, motyvuoti save ir priimti sprendimus. Kaip pasakoja Darius, tuomet ir susiformavo jo, kaip nuotykių ieškotojo, būdas. „Jau tuomet žinojau, kad biure išsėdėti ilgai negalėsiu – privalau kur nors judėti, keliauti, ieškoti naujų iššūkių. Vos atsidarius sienoms leidausi į pirmą avantiūrą – autostopu keliavome nuo Lietuvos iki pat Gibraltaro sąsiaurio.“
Šeima užuot skundusis, keliauja kartu
Dažno nuotykių ieškotojo gyvenimas sukasi tik apie keliones ir pasiruošimą joms. Tuo tarpu Dariaus gyvenime didžiulę vietą užima šeima. Pasakodamas apie žmoną bei sūnus, Darius pripažįsta, jog ne džiaugsmas buvo pirminė reakcija į jo neužgesinamą norą leistis į kraują stingdančius žygius, tačiau bėgant metams supratimas ir palaikymas tik augo.
„Šeima pradžioje tikrai buvo šokiruota – sunkiai suprantama, kai žmogus nori leistis į tris mėnesius truksiančią pavojingą kelionę Himalajuose. Tačiau su laiku suprato, jog neįmanoma to traukos pakeisti, todėl palaiko kiekvienoje situacijoje. Tiesiog man kartais ateina laikas leistis į vieną ar kitą nuotykį ir tiek aš, tiek mano šeima prie to esame prisitaikę.“
Tiesa, Dariaus sūnūs nuotykių skonį savo kailiu pajuto itin anksti. Vyresnysis būdamas jauniausiu ekspedicijos dalyviu vos 14-os leidosi su Dariumi į Ararato viršukalnę, vėliau kartu su tėvu įveikė ir aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę – Akonkagvą.
Gavę kvietimą aplankyti draugą Tanzanijoje, su žmona daug nedvejojome ir iškeliavome. Dėliojant kelionės planus, pastebėjau, kad šalyje yra kažkoks Kilimandžaras
Jaunesnysis su iššūkiais buvo supažindintas būdamas vos penkerių. Tuomet su tėčiu bei vyresniuoju broliu jie leidosi į žygi po Neringą – nuo Smiltynės iki Nidos (50 km) pėsčiomis ir gamtos takais jie keliavo visą parą, tačiau tai neišgąsdino vaikų, o iš šios spontaniškos idėjos kilo šauni tradicija. Darius su sūnumis jau keletą metų paskutinį vasaros savaitgalį leidžiasi į išgyvenimo kelionę. Kartu su draugais ir jų atžalomis nuotykių ieškotojai 3–4 dienas keliauja po Lietuvos nacionalinius parkus stengdamiesi išgyventi iš natūralių maisto bei vandens šaltinių.
7 aukščiausios žemynų viršūnės – tikslas be galutinės datos
Dar orientavimosi sporto laikais D. Vaičiulis susipažino su pirmaisiais kalnais – jo atstovaujamos komandos keliaudavo varžytis Karpatuose, vėliau jau būdamas studentas leisdavosi į žygius – po artimiausius masyvus ar, pavyzdžiui, Kaukazo kalnus. Tiesa, tuomet šis santykis su aukštikalnėmis užgeso dar neįsiliepsnojęs.
„Daug vėliau vienas mano bičiulis iš Danijos, gyvenęs Lietuvoje, išvyko dirbti į Tanzaniją. Gavę kvietimą aplankyti jį, su žmona daug nedvejojome ir iškeliavome – norėjome iš arti pamatyti, kas tai per šalis, kultūra bei aplinka. Dėliojant kelionės planus, pastebėjau, kad šalyje yra kažkoks Kilimandžaras, – juokiasi Darius Vaičiulis. – Tada jau nebebuvo kitos išeities kaip tik įkopti į tą kalną. Be jokio pasiruošimo, tinkamų rūbų ar įrangos visi įlipome – vieni sunkiau, kiti lengviau, bet visi pasiekėme viršūnę esančią 6000 m aukštyje.“
Po šio nuotykio viskas Dariaus gyvenime lyg ir buvo užprogramuota – netikėtai rankose atsirado knyga apie Everesto užkariavimą, kurioje buvo minimas legendinis gidas, su kuriuo vos perskaitęs Darius susisiekė ir pasiteiravo, ką gi reiktų žinoti ir mokėti norint įkopti į aukščiausią pasaulio aukštikalnę. Sniego gniūžtės principu sekė aukščiausias Europos kalnas Monblanas, o vos per kelis metus Darius jau buvo pakeliui į Himalajų masyvą savo didžiausio iššūkio link.
„Nors kopiant į kitus kalnus buvo įvairiausių iššūkių, tačiau ne veltui Everestas yra aukščiausia ir tikrai sunkiausia pasaulio aukštikalnė. Tai, be abejonės, buvo pati įspūdingiausia kelionė – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Užbūrė įspūdingi vaizdai ir žmonių pasiryžimas – ne veltui Dakaras vadinamas automobilių sporto Everestu – iš šių varžybų laukiu panašaus įspūdingo efekto“, – pasakoja Darius Vaičiulis.
Norėdami susišildyti susikūrėme lauželį iš atsarginio oro filtro. Tikra romantika, niekaip kitaip nepavadinsi
Prakalbus apie svarbiausius ateities nuotykius Darius išskiria Antarktidą. Šiame žemyne įsikūrusi viena iš 2 dar neįveiktų viršukalnių. Tačiau paties D. Vaičiulio žodžiais – procesas visuomet svarbiau už rezultatą, todėl ir 7 žemynų viršūnių projektas nėra būtina siekiamybė. „Šį projektą galėčiau užbaigti ir po 20 metų. Niekada sau stengiuosi nekurti terminų – šiuo metu Dakaras man yra įdomiausia, todėl visi kiti planai laukia savo eilės. O ar jie jos sulauks po metų, ar po dešimties – tik laikas parodys. Gal per tą laiką ir į Mėnulį jau bus galima nukeliauti ir šis nuotykis man pasirodys vertas dėmesio.“
Libijos dykumos pamokos – laužas iš oro filtro
2008-aisiais D. Vaičiulis leidosi į pirmąją savo kelionę su būsimuoju partneriu – Antanu Juknevičiumi. Komanda sėkmingai startavo „Libya Desert Challenge“ varžybose, kur vieninteliai iš visų dalyvių įveikė visą distanciją ir nugalėjo. Be stulbinančios gamtos ir kopų galybės Dariaus atmintyje ilgam išliko naktis, praleista Sacharos dykumoje.
„Tuomet mane sužavėjo smėlynų ir kopų galia – važiuodamas pakliūdavai į tokias milžiniškas duobes, iš kurių, regis, neįmanoma išvažiuoti. Ilgai sukdavome ratus, kol pavykdavo užkabinti briauną ir išlįsti“, – sunkias varžybas Afrikos šiaurėje prisiminė D. Vaičiulis.
„Tiesa, vieną dieną nebespėjome iš vienos tokių duobių išsikapstyti iki pat vakaro, todėl teko nakvoti dykumoje. Kadangi neplanavome stovyklauti viduryje dykumos, buvome visiškai nepasiruošę šaltai Sacharos nakčiai. Norėdami susišildyti susikūrėme lauželį iš atsarginio oro filtro. Tikra romantika, niekaip kitaip nepavadinsi.“
Kitoks požiūris į Dakarą
Nors dauguma garsiojo ralio dalyvių – automobilių sporto profesionalai, benzingalviai ar bent jau automobilių mėgėjai, Dariaus požiūris kiek skiriasi. Dakaras – tai įdomus iššūkis, kurį galima įveikti, o pakeliui ir pasimėgauti nuostabia atmosfera, įspūdinga gamta.
„Nors labai sunku suvokti, ką patirsi Dakare ten nepabuvojus, manau, didžiausiu iššūkiu taps ilgos distancijos. Atrodo itin sudėtinga išlaikyti koncentraciją 7–8 valandas važiuojant įvairiausio tipo danga, keičiantis aukščiui bei temperatūrai. Be abejo, miego trūkumas ir ta neįprasta rutina taip pat bus nelengvas išbandymas“, – iššūkius Dakaro ralyje vardina A. Juknevičiaus porininkas. „Pasaulinio lygio varžybų atmosfera, lenktynių legendos, besikeičiantys žadą atimantys vaizdai pro automobilio langą, nuolatiniai iššūkiai ir, tikėkimės, puikūs rezultatai – turbūt tai bus tai, kuo šis nuotykis mane papirks, o gal ir sužavės sugrįžti.“
