Organizatorius šioms varžyboms parengė šešias klases. Pačioje ekstremaliausioje (sutapimas, ji vadinasi „Extreme“) varžėsi vienu visureigiu važiuojantis vienas ekipažas, o kitose – ekipažų ir visureigių skaičius galėjo keistis. Mes pasirinkome „Adventure“ klasę, kurią po varžybų finišo rekomendavome pervadinti į „avantiūristų“.
Tai štai, prie starto linijos stojome trimis identiškais „Nissan X-Trail“ visureigiais ir pasišovėme per 60 valandų įveikti beveik 2000 km ilgio trasą, besidriekiančią visais Lietuvos Respublikos pasieniais – su Baltarusija, su Latvija, su Kaliningrado sritimi ir su Lenkija.
Pirmasis ruožas – pasieniais su Baltarusija
Startavę Vilniuje, jau greitai pamiršome asfaltą po automobilio ratais. Sveiki atvykę į kitus kelius! Kelius, kuriuose dažnai nėra galimybės aplenkti, prasilenkti su priešprieša atvažiuojančiais ir, tiesa sakant, nėra galimybės priartėti prie Kelių eismo taisyklėse numatytų greičio limitų. Naujutėlaitis „Nissan“ labai greitai pasidengė dulkių sluoksniu, kurios jį lydėjo visus tūkstančius kilometrų.
 |
| Algirdo Venskaus/waska.lt nuotr./„4x4 Perimetras“ varžybos. Pabradės poligonas |
Pabradėje buvo surengtas pirmasis specialus greičio ruožas. Bekelės mėgėjams puikiai žinoma stepes primenanti teritorija tiek pat smagi, kiek pavojinga. Startavome patys pirmieji ir ramiu tempu vieną po kito rinkome navigacinėje sistemoje sužymėtus taškus. Didelis malonumas. Iki tol, kol įpusėję ruožą pastebėjome kelio ženklą, jei galima taip pavadinti, „Atsargiai, minos!“. Diskusijos nekilo – nuo organizatorių sudaryto maršruto, kuris, tikime, buvo suderintas su teritorijos šeimininkais kariškiais, nesukome.
Lindome į giliausias duobes, lipome į aukščiausius kalnus ir vylėmės, kad mūsų technika atlaikys. Atlaikė ir finiše užfiksavo apie 40 min. trasos įveikimo laiką. Ir tada į trasą išvažiavo tikrieji monstrai… Pirmasis startavęs praėjusių metų varžybų nugalėtojų latvių ekipažas su Janiu Audzinu prie vairo užfiksavo 18 min. rezultatą. Tai buvo akimirka, kai supratome – mūsų pasirodymas, tai tik mažytė šou programa.
Po specialaus ruožo, sukome į siaurą keliuką pasienyje. Tokių gražių kelių seniai nematėme – siauri, vingiuoti, miškais besidriekiantys žvyrkeliai veda prie upelių, ežerų, bet mažai kas čia užklysta. Maudytis ežeruose nerekomenduojame – galite netyčia įplaukti į Baltarusijos vandenis ir prisivirti sau košės. Mažai kas čia užklysta – pakeliui sutikome tik vieną pasieniečių ekipažą, kuriems visas šitas maratonas buvo puiki proga praskaidrinti eilinę darbo dieną.
Naviguoti viso maratono metu mums padėjo ištikimas draugas – „Toughbook“ kompiuteris. Prietaisas, kuriam nebaisu niekas – nei vanduo, nei smūgiai, nei ugnis. Pasak maratono dalyvių, po ralio jį patogiausia plauti aukšto slėgio plovykloje… Prie jo pasijungėme GPS anteną, įsirašėme pačius tiksliausius topo žemėlapius ir rinkome GPS koordinatėmis paženklintus taškus. Jie ženklinti iš eilės, tarkime 103, 104, 105 ir t.t. Iš eilės juos ir reikia rinkti – toks šio maratono tikslas.
Antras etapas – atominiai keliukai
Antrasis maratono greičio ruožas driekėsi keliais, kurių paprastuose žemėlapiuose nėra. Mūsų pačiame tiksliausiame žemėlapyje keleto jų taip pat nėra. Vėliau supratome, kad tai tiesiog pieva, kurioje tenka ieškoti ne kelio, o pačios sausiausios vietos. Pasivažinėję Dūkštų ežero apylinkėmis, pasiekėme Visagino atominę elektrinę. Stabtelėję keliems kadrams, jautėme ore tvyrančią įtampą – gal mes elektros čia ir nebegaminame, bet elektrinė toli gražu nėra neveikianti.
 |
| Algirdo Venskaus/waska.lt nuotr./„Nissan X-Trail“ prie Ignalinos atominės elektrinės |
Mūsų trijų ekipažų tikslas apvažiuoti visą maratono distanciją. Taigi, antrame etape pirmasis ekipažas nevažiavo, bėdos ieškojo antrasis mūsų ekipažas. Gera žinia, kad bėdos neprisidarė. Šioje vietoje dėkoti reikėtų Nagliui Šulijai ir kitiems orų berniukams, kurie nepakvietė lietaus. Organizatorių sudarytas maršrutas pro Stelmužės ąžuolą buvo nepaprastas – gilios šlapios duobės, siauri miško keliukai, kuriuose šakos su didžiausiu apetitu kramtė naują „Nissan X-Trail“ laką.
Beje, viena vieta po praėjusių metų gavo savo pavadinimą – „Jonelis“. Jonas, kurio mažybiniu vardu pavadintas taškas žemėlapyje, nėra vienas iš maratono sudarytojų. Jis tik turi traktorių, kurio praėjusių metų maratone prireikė ne vienam dalyviui. Pirmam užklimpusiam ekipažui pasisekė – Jonas nuo praėjusių metų maratono vis dar turėjo 50 litų skolą organizatoriams, taigi, vieną ekipažą ištempė nemokamai.
Po alinančių septynių valandų kelio, ekipažas į etapo finišą visų pamirštame Ločerų kaime atvyko su neapgadintu automobiliu. Atėjo laikas miegui. Prabangiam trijų valandų miegui – kito etapo startas penktą valandą ryto.
Trečias ruožas – Naujosios Akmenės kasyklų klavyrais
Trečias greičio ruožas, ir prie starto – trečias GAZAS.LT komandos ekipažas. Jų laukia nesudėtingi pravažiavimai pasieniais su Latvija iki specialiojo greičio ruožo, kuriame mes su fotografais jau įsitaisėme geriausiose pozicijose. Susipažinkite – tai ne Marsas, o Naujosios Akmenės kalcito kasyklos.
Naujosios Akmenės kasyklos – tai tarytum kita planeta.
Tai visiškai kita planeta. Po kojomis kietas, bet ypač dulkėtas pagrindas, šlaitai padengti naudingomis iškasenomis, susiformavusiomis į struktūras, panašias į betoninius blokelius. Šalia ilsisi bent kelis šimtus tonų sveriantys ekskavatoriai. Patikėkite, tai – siurrealus vaizdas. Ypač, kai išvysti nuo itin stataus šlaito besileidžiančius maratono dalyvius.
Tai didelė teritorija, todėl ir greičio ruožas buvo ilgas, bet įvairus. Kelias driekėsi per labai plačius žvyrkelius, per stačias smėlingas įkalnes, gilias balas ir per siaurus miško keliukus. Juose, beje, girdėjome pačius negražiausius maratono garsus – šakos, brėždamos mūsų automobilių dažus, dainavo itin minorines daineles… Blogiau nei Minedo koncerte. Skaičiavome ant pirštų, kiek mums tai kainuos – automobilį kaip minimum reikės poliruoti – bet greitai pirštų neužteko.
Ketvirtas ruožas – pajūris
Startavę „Juozo HBH“ pramogų miestelyje (nei restoranu, nei viešbučiu šio pramogų komplekso nepavadintum), ekipažai po truputį judėjo link Klaipėdos pietuose esančio Kairių poligono. Čia laukė tikras pajūrio išbandymas smėliu. Kopos, birus smėlis ir stačios įkalnės buvo didelis išbandymas „Extream“ klasės ekipažams, todėl mes su paprastomis padangomis apautu „Nissan“ net nebandėme jo įveikti. Prarijome karčią piliulę, gavome daug baudos taškų ir judėjome pirmyn.
 |
| Algirdo Venskaus/waska.lt nuotr./Atokvėpis „4x4 Perimetras“ varžybų pusiaukelėje |
Nuostabiai gražiu keliuku palei Vilhelmo kanalą dalyviai pasiekė Rusnės salą. Ne dėl itin sauso ir gero grunto žinomoje saloje teko geresnio kelio ieškoti ir pėsčiomis – išlipus iš automobilio. Bet palikęs galingus visureigius kapanotis Kairių smėlynuose, mūsų ekipažas turėjo didelį privalumą – dar neišvažinėtą gruntą. Bandyti važiuoti šlapia žole, kai prieš tave pravažiuoja dešimt dėl greičio nesismulkinančių visureigių, misija – neįmanoma.
Ketvirtojo ruožo maršrutas ėjo ir per Šilutę. O ten – miesto šventė. Tikras pokštas ir organizatoriams, ir dalyviams. Maršruto taškai buvo išsibarstę ir miesto centrinėse gatvėse, kuriose vyko miesto mugė. Pasak lenktynių lyderių latvių, norint surasti tašką reikėjo patraukti daug molinių ąsotėlių.
Vienaip ar kitaip, etapo finišas Šilgalių kaime buvo visai netoli sienos su Kaliningrado sritimi. Ir nors pasieniečiai buvo informuoti apie jų žinyboje esančiais keliais vykstančias lenktynes, vis vien neatsispyrė patikrinti keleto ekipažo. Kliuvo latviams, ir mums. Maloni pasienietė patikrino mūsų bagažinės turinį, automobilio dokumentus ir palinkėjo geros kelionės.
Penktas etapas – liečiant sieną su Kaliningradu ir Lenkija
Važiuoti palei pat pasienį – palei pat yra mažiau nei 10 metrų – neįtikėtinas jausmas. Gali pakelti nuo grindinio akmenuką ir šveisti Kaliningrado link, taip atiduodamas dalį žemės Rusijos Federacijai. Ji taip arti. Bet pokštams vietos nėra – pasienio pareigūnai naktimis budi, apsirūpinę naktine matymo įranga tik ir laukia tokių akibrokštų. Labiausiai jie, be abejo, laukia kontrabandininkų, kuriuos yra pasiruošę sučiupti.
Kontrabandininkų gaudynėms – puikūs žvyrkeliai.
Iki Vištyčio ežero judėjome itin kokybiškais žvyrkeliais. Jais naudojasi pasieniečiai ir gal vienas kitas Lietuvos gyventojas. Kelių kokybė čia svarbi – kontrabandininkus vytis šunkeliais būtų sudėtinga ir pavojinga.
Nuo Vištyčio ežero veiksmas persikėlė į pasienį su Lenkija. Čia surengta speciali rungtis – tikslaus greičio ruožas. Vadinasi, iki etapo finišo jau liko gal 40 km, važiuojant lygiai 45 km/h greičiu. O koks kelias! Įkalnės nuokalnės, aštrūs posūkiai ir visa tai – naktį! Tiek daug adrenalino dar nejautėme.
Ir štai, ant kelio pasirodo kliūtis. Kiškis, kuris ant kelio iššoko iš Lietuvos pusės, bėga sekdamas mūsų automobilio žibintus ir net nežada trauktis. Ko tik neišbandėme – naudojome garsinį signalą, šaukėme, mojavome. Net pabandėme žibintus išjungti, bet kiškis sėkmingai bėgo tolyn. O skubėti buvo kur – iš paskos kiekvieną minutę artėja kiti maratono dalyviai, kurių tempas keliskart didesnis. Kiškis taip bėgo kelis kilometrus, kol stryktelėjo į Lenkiją.
Sustoję praleisti greitesnio ekipažo ir išvydę jų važiavimo tempą, nusprendėme trauktis iš rungties, saugoti sveiką kailį. Pasukome Druskininkų link, miestą pasiekėme ankstyvą sekmadienio rytą. Jau buvome įveikę 48 valandas maratono, o miego sąskaitoje vos penkios valandos.
Šeštasis ruožas – link finišo
 |
| Algirdo Venskaus/waska.lt nuotr./„4x4 Perimetras“ varžybos. Naujosios Akmenės kalcito kasyklos |
Nuo pasienio su Lenkija – link pasienio su Baltarusija. Keliukai siauri, vingiuoti, bekelės ruožai labai pavojingi. Bet, iki finišo linijos likus mažiau nei 200 km, nekilo minčių „susivaryti“. Spaudėme kiek galėjome, yrėmės per bekelę ir jau svajojome apie asfaltuotas Vilniaus gatves ir finišo ceremoniją Karolinos viešbutyje.
Varžybų organizatoriams susumavus rezultatus, mums atiteko tikrai aukšta – trylikta vieta. Mes ja džiaugėmės taip, tarytum tai būtų pirmoji. Savo kailiu supratome Dakaro maratone važiuojančių dalyvių tikslą – ne nugalėti, bet finišuoti. Finišas – yra tikrasis šių varžybų prizas.
Finalinės ceremonijos metu sulaukėme kitų varžybų dalyvių plojimų. Didžiausios pagarbos verti visi varžybų dalyviai pradžioje netikėję kuklučiais „Nissan X-Trail” visureigiais ginkluotos komandos sėkme, finiše atviravo – nustebinome juos. Nustebinome ir patys save – 60 valandų, 2000 km, 5 valandos miego ir daug gerų emocijų. Bekelės maratonas „4x4 Perimetras” ateinančiais metais privalo įsteigti turistinę klasę. Mes įrodėme, kad šešių žmonių komanda su beveik „parketiniu” visureigiu gali įveikti šią sunkią trasą. Trasą, kurią privalo pamatyti ne tik dvidešimt labai rimtų ekipažų, bet bent šimtas kelionių mėgėjų.
