Iškovota trečioji vieta II-ojoje Lietuvos automobilių ralio čempionato įskaitoje – geriausias mūsų rezultatas po to, kai persėdome į „Mitsubishi Lancer Evo IX“. Dar brangesnė ji ir dėl to, kad kova nebuvo iš lengvųjų – būti trečioms tarp aštuonių ne tas pats, kaip būti trečioms iš trijų ir keturių ekipažų.
Į ralį atvažiavau tiesiai po FIA moterų autosporte konferencijos, vykusios Paryžiuje, praktiškai nemiegojusi, bet kas žino, gal radau savo sėkmės receptą – ralis praėjo puikiai nuo pat trasos susirašymo.
Greičio ruožai šįsyk man labai patiko, vietomis siauri, vietomis greiti. Pagal konfigūraciją išskirčiau 3/5 greičio ruožą prie Užvenčio, na o pagal savo važiavimą labiausiai džiaugiuosi paskutiniu, 12 –u greičio ruožu, finišavusiu Kražiuose. Tik pirmieji du greičio ruožai prie Šiaulių arenos man ne prie širdies. Nors ir suprantu, kad tai daroma dėl žiūrovų, bet sukinėjimasis po aikštelę – ne ralis.
Kiek erzino pašaliniai trukdžiai trasose: 12-ame greičio ruože vienas geltona liemene, kokias per ralio varžybas dėvi trasos apsauga, apsirengęs pilietis sugalvojo stabdyti mane (ar taip nutiko ir kitiems ekipažams nežinau). Kadangi varžybų metu tai reiškia įspėjimą, kad trasoje kažkas nutiko, pilnai sustabdžiau automobilį. Net neklauskit ką galvoju apie šią nesąmoningą apgaulę! Kelis kartus sutrukdė ir trasoje sugedę kolegų ekipažai, klaidų padariau ir pati.
Nuoširdžiai, nesitikėjau nei kad bus taip smagu, nei kad seksis taip gerai – šį sykį prieš ralį nebuvo jokių treniruočių. Matyt, padėjo Paryžiuje iš legendinės lenktynininkės Michelės Mouton išgirstas patarimas tiesiog mėgautis.
Šis ralis – pirmasis, kai šimtu procentų mėgavausi važiavimu trasa. Ačiū fanams! Jūs žinot, kad be Jūsų palaikymo laimėjimų skonis smarkiai silpnesnis! Iki greito susitikimo „Rally Estonia“ liepos pabaigoje!
