A.Paliukėnas yra pirmasis lietuvis, užimantis Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) Tarptautinio tribunolo teisėjo pareigas – jį galima vadinti vienu geriausiai šalies automobilių sporto teisinius aspektus išmanančių žmonių.
Nelegalios varžybos
Savo kalboje jis paminėjo kelis niuansus, kaip Lietuvos teismų praktikoje interpretuojami sportą reglamentuojantys įstatymai. Pirmasis jų – kada automobilių sporto varžybos yra nelegalios ir kuo tai blogai ne tik organizatoriui, bet ir dalyviams bei žiūrovams?
„Žmogui, nesusidūrusiam su teise, gali atrodyti, kad visos varžybos yra vienodos“, – pažymėjo A.Paliukėnas.
Jis citavo Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymą, kuriame teigiama, jog varžybos – renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi bruožų suteikia rezultatų paskelbimas. Kitaip sakant, jeigu jų metu skaičiuojamas rezultatas, tuomet tai yra varžybos, kad ir kaip jos būtų pavadintos – treniruote, iššūkiu, pasirodymu ir t.t.
„Problema čia yra ta, kad savivaldybės kartais organizatoriams išduoda leidimus rengti varžybas, kurios pavadinamos kaip „automobilių sporto renginys“. Tokių renginių, kurie nėra varžybos, LASF nereglamentuoja“, – kalbėjo teisininkas.
Prieš kiekvienas automobilių sporto varžybas turi būti informuojama LASF, tą žino ir savivaldybės. Tačiau jeigu varžybų pavadinime nėra šio žodžio, renginys iš esmės gali apeiti LASF reikalavimus. Tuomet varžybos vadinamos nelegaliomis.
Kur čia problema? Atsakomybė. Legalios varžybos organizuojamos taip, kaip tą reglamentuoja FIA bei jos Lietuvoje veikti įgaliota LASF. Rengiant automobilių sporto varžybas, organizatorius turi pateikti LASF ne vieną dokumentą: tai organizavimo sutartis su LASF, varžybų organizatoriaus licencija, valdžios institucijų leidimai (savivaldos, policijos), sutartis su trasų ar privačių teritorijų valdytojais, varžybų informacinis leidinys žiūrovams, papildomi varžybų nuostatai, saugos planas ir trasos licencija.
Kur čia problema? Atsakomybė.
Atrodo daug? Dėl šios priežasties kai kurios automobilių sporto varžybos vadinamos „automobilių sporto treniruote“, „automobilių sporto renginiu“ ir pan. – tuomet dalies prieš tai minėtų dokumentų surinkti nereikia. Apie tai A.Paliukėnas įspėjo diskusijoje dalyvavusius savivaldybių atstovus – LASF nereglamentuotose varžybose įvykus incidentui, daug šansų, jog dalis atsakomybės už tai kliūtų būtent savivaldybėms.
Nauda iš sutarties su LASF atrodo labiau teorinė, tačiau, kaip pažymėjo A.Paliukėnas, ji yra gerokai didesnė. Kone svarbiausia – atsakomybės pasiskirstymas. Jeigu organizatorius parengia saugos ir trasos planus, kuriuos patvirtina LASF, tampa aišku, kokia atsakomybė tenka federacijai, o kokia – organizatoriui. Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus – gali būti, kad organizatorius neįvykdė saugos plano reikalavimų, tada dėl incidento kaltas greičiausiai liktų tik jis pats.
Jeigu renginys organizuojamas privačioje vietoje, savivaldybės leidimo dažniausiai nereikia – užtenka tos vietos savininko sutikimo išnuomoti turtą. Tokias sutartis taip pat verta sudarinėti atidžiai ir numatyti atsakomybes, nes vietos nuomotojas gali likti kaltas dėl įvykių, nutikusių renginio metu.
A.Paliukėnas taip pat priminė organizatoriams, kad jie atidžiau skaitytų draudimo polisus. Pasak jo, daugelis Lietuvoje organizuojamų renginių neturi normalaus draudimo.
„Daug kas pasirašo draudimo polisus, kurie numato tik minimalią apsaugą. Perskaitykit juos prieš pasirašydami – dažnai iš to draudimo poliso maža naudos“, – teigė advokatas.
Saugumas žiūrovams
Žiūrovų saugumas automobilių sporto renginių metu – ne mažesnės reikšmės klausimas. Pasak A.Paliukėno, organizatoriaus teisė čia yra viena – parengti saugumo taisykles ir sudaryti galimybę žiūrovams susipažinti su jomis.
„Tu negali priversti kiekvieno žiūrovo susipažinti su taisyklėmis ir po jomis pasirašyti, tačiau suteikti tam galimybę – būtina“, – sakė A.Paliukėnas.
Frazė „suteikti galimybę“ yra slidi. Teoriškai, užtektų patalpinti straipsnį į „Valstybės žinias“, tačiau praktiškai jį perskaitytų vienas iš šimto žiūrovų. Kaip teigė „300 lakes rally“ organizatorius Maris Simsonas, galimybės tokiais atvejais įvairios – pavyzdžiui, jo organizuojamo ralio metu žiūrovams dalijami lankstinukai, o draudžiamos žiūrovų zonos nurodytos ant varžybų bilieto.
Jis pažymėjo, kad jeigu žiūrovai buvo supažindinti su saugos reikalavimais, tačiau jų ar viešosios tvarkos taisyklių nesilaiko, organizatorius už žiūrovo patirtą ar kitiems sukeltą žalą neatsako. Jie turi būti tik žiūrovų zonose ir M.Simsonas atskleidė keletą niuansų, kaip tai įgyvendinti kuo efektyviau.
Vienas jų – turėti galvoje, kad nei vienas metras aplink trasą nėra saugus. Kuo toliau nuo trasos patraukti žiūrovai, tuo didesnė tikimybė jiems būti nesužeistiems automobiliui nulėkus nuo kelio. Žmonės varžybų metu taip pat ištampo STOP juostą, tad jeigu ralio pradžioje ji nuo kelio atitraukta 10 metrų, po ralio iš to atstumo gali likti tik 5 metrai. Taip pat reikėtų įrengti kuo platesnes ir ilgesnes išslydimo zonas – vietas, kur posūkyje „netilpęs“ automobilis galėtų nulėkti nuo kelio nepadarydamas žalos žiūrovams.
Kita svarbi dalis – tramplinai, kurie yra pavojingiausi visame ralyje. Už jų rekomenduojama bent 200 metrų daryti draudžiamas zonas žiūrovams, o jas geriausia įrengti ne kryžiuojant STOP juostas, o tiesiog pastatant stovėti draudžiančius ženklus.
Kitas patarimas organizatoriams – nenuolaidžiauti žurnalistams. Į renginius užsiregistruoja daug žiniasklaidos atstovų, nemaža dalis kurių didžiuojasi tik „Facebook“ patalpintomis galerijomis, o dalis nesilaiko saugos taisyklių. Nors žurnalistai, gaudami akreditaciją, pasirašo po saugumo taisyklėmis, kuriose teigiama, kad už savo gyvybę ir sveikatą renginio metu atsako jie patys, žurnalisto teisės automobilių sporto varžybose yra tokios pačios, kaip ir žiūrovo – jis negali lėkti į trasą ir turi klausyti trasos saugos darbuotojų ir paklusti raginimams pasitraukti.
Žurnalistai nenori būti kartu su žiūrovais, nes pastarieji užstoja vaizdą, tačiau eiti pernelyg arti trasos taip pat negali, nes tai nesaugu. Kaip visoms pusėms likti patenkintoms? M.Simsonas rekomendavo įrengti atskiras zonas fotografams prie žiūrovų zonų, kur jie vieni kitiems netrukdytų.
