Atsakymas – dėl savo charakterio. Arogantiškas, nepagarbus, sunkiai suvaldomas žmogus sugebėjo po tuo paslėpti savo nenuginčijamą talentą. Po savo ankstyvų pasaulio čempiono titulų „Renault“ komandoje, pavargęs būti antru, jis pasirinko mesti „Ferrari“ ir nuo to laiko blaškosi rikiuotės viduryje važiuojančiose silpnesnėse komandose. Vis nerasdamas vietos stipriausiose ekipose jis net prašė „Ferrari“ priimti atgal, tačiau legendinės italų komandos vadovybė leido suprasti, kad jam tos durys uždarytos visam laikui.
Kaip dabar jau žinome, jo sprendimas 2014 m. iš „Ferrari“ pereiti į „McLaren-Honda“ projektą buvo didžiulė klaida, tik paspartinusi jo karjeros kreivės kritimą.
Koks skirtumas tarp jo ir tokių praeities „Ferrari“ pilotų kaip Gerhardas Bergeris?
G.Bergeris kartą pasakė: „Žinote, ką aš galvoju? Jei tik galėčiau grįžti laiku atgal, aš susirasčiau namą Maranelle, aš būčiau ten dieną ir naktį, kad tik nepraleisčiau galimybės kiekvieną akimirką būti šalia Enzo Ferrari. Kiekvienas jo gestas, žodis, buvo apipinti tokios magiškos atmosferos. Jis dėl savo į jokius rėmus netelpančios aistros lenktynėms, buvo palikęs visus kitus toli už savo nugaros. Tačiau kai esi jaunas, tu to dar nesupranti, tu vertini tik pergales. O dabar lieka tik gailestis kažko nepadarius, kuris niekad neišnyks“.
Jei tik galėčiau grįžti laiku atgal, būčiau Maranelle dieną ir naktį...
Fernando Alonso „Ferrari“ komandoje turėjo galimybę po savęs, kaip Michaelis Schumacheris, palikti žymę, tačiau jam pritrūko kantrybės. Užuot kantriai dirbęs su komanda tobulinant bolidą, jis atvirai kritikavo mechanikus, komandą, jų sprendimus, dėl to niekas ten jo nepamėgo. Galiausiai jis tiesiog perbėgo į kitą komandą.
Jei tik šiuolaikiniai F1 bolidai būtų panašesnio pajėgumo, visai kaip šeštajame ar septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose, kai pilotai turėjo daug daugiau įtakos rezultatui, jis, žinoma, būtų pasiekęs daugiau. Fernando turėjo gebėjimą su sąlygiškai lėtais bolidais atsidurti kur kas aukštesnėje pozicijoje, nei jie turėtų būti. Visgi šiais laikais sėkmingam pilotui būtini ir teisingi pasirinkimai, kurių jis dėl savo charakterio kaltės taip ir nepadarė.
Fernando visada norėjo tik pirmo numerio komandoje. O jei jo norų būdavo nepaisoma, jis tuoj pat pasėdavo chasosą. Tokia skaldanti asmenybė „Formulės 1“ padoke niekada nepelnė kitų prielankumo.
Fernando visada norėjo tik pirmo numerio komandoje.
Didžiausią karjeros klaidą F.Alonso padarė 2007 metais, kai jį Ronas Dennisas suporavo su debiutantu L.Hamiltonu. Jei tik ispanas būtų buvęs kantresnis, ateityje šioje komandoje galėjo sukurti neįveikiamą duetą. Vis dėlto, negaudamas norimo komandos protegavimo, nusėlino atgal į „Renault“. Po to karto, pats dėl savo asmenybės atsisakęs pranašiausio bolido, kur jis benueitų, niekur negavo tokio paties lygio technikos.
Po daugelio metų vėl sugrįžęs į „McLaren“ jis, atrodė, džiaugėsi milžinišku kontraktu, kuris jam per keturis metus turėjo užtikrinti 100 mln. svarų sterlingų, tačiau po kurio laiko vėl grįžo senas geras Fernando. Pavadinęs „Honda“ variklį „tik GP2 vertu agregatu“, pikdžiugiškai juokdamasis iš komandos perspėjimų radijo ryšiu, kad jį vienose lenktynėse netrukus bandys lenkti Romainas Grosjeanas ir pan. Visus įmanomus tiltus F.Alonso sudegino ir ten.
Praeityje ir su M.Schumacheriu, ir su F.Alonso dirbęs Patas Symondsas juos palygino: „Jų abiejų talentas yra panašaus lygio, tačiau kaip asmenybės jie skyrėsi kaip diena ir naktis. Jei Michaelis buvo tautos žmogus, tai Fernando - tikrai ne. Abu jie neįtikėtinai pasitikėjo savimi, tačiau Michaelis buvo vienas maloniausių žmonių padoke. Jį supantys komandos darbuotojai buvo jam neįtikėtinai svarbūs, jis žinojo kiekvieno vardą, kaip gyvena jų šeimos, vaikai. Michaelis žinojo, kad dėl jo po traukiniu kristų visa komanda.
M.Schumacherio ir F.Alonso talentas yra panašaus lygio, tačiau kaip asmenybės jie skyrėsi kaip diena ir naktis.
O Fernando visada buvo kitoks. Alonso į viską žiūrėdavo pragmatiškai, jam žmones nesvarbūs. Faktas, kad jis malonus buvo tik tiems, kurie jam esant reikalui gali padėti, tačiau visi kiti būdavo pamiršti“.
P.Symondsui antrina ir kita garsi F1 asmenybė – Jody Scheckteris: „Žmonės jį (F.Alonso) dažnai pervertina dėl jo kaip vairuotojo klasės. Viena iš didžiausių jo problemų visada buvo, kad jis nuolat nuvildavo savo komandas ir visus jį supančius žmones. O tai tikrai nėra tas būdas, kaip yra laimimi čempionatai“.
F.Alonso savo karjeros metu suskaldė F1 fanus, vieni jį mylėjo, kiti ėmė nekęsti. Panašūs santykiai jį siejo ir su praeityje turėtais komandos draugais. Tačiau dar įdomesnė situacija mūsų laukia 2023 m. „Formulės 1“ sezone, kai jis pereis į Lawrence Strollo vadovaujamą „Aston Martin“. Vėl pasirašytas 20 mln. vertės daugiametis kontraktas, tačiau ir vėl lėtas bolidas.
Ir dar ekipa, kurioje laukti protekcijos naivu. Kadangi komandoje važiuos jos vadovo sūnus Lance‘as Strollas. O kur dar irgi ne iš lengvųjų Lawrence‘o Strollo charakteris. Mūsų laukia labai įdomus laikas.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas „Facebook“ puslapyje Kelionės Laiku.
Perpublikuojama su puslapio autorių sutikimu.
